Seimo Aplinkos apsaugos komitetas trečiadienį po ilgokos pertraukos vėl ketina palinkti ties Sodininkų bendrijų įstatymo pataisomis, rašo "Lietuvos rytas".
Sodininkų rūpesčius, kurių svarbiausias – baisūs keliai, valstybės institucijos volioja lyg karštą bulvę burnoje.
Vyriausybė yra nutarusi, kad tais šunkeliais, kuriais bendrijose gyvenantys žmonės kratosi kas rytą vakarą, turi pasirūpinti savivaldybės. Bet jos, plikos ir basos, tam neturi nė cento kišenėje.
Anot Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos vadovo Eidiginto Germanavičiaus, darbo grupė, pernai rengusi Sodininkų bendrijų įstatymo pataisas, nutarė, kad kartu su keliais savivaldybėms turi būti perduota ir visa infrastruktūra – elektros tinklų, vandentiekio, nuotekų surinkimo ir kita.
Tačiau tai padaryti nėra paprasta. Pirmiausia reikia atlikti kadastrinius matavimus – be jų nei kelių, nei kitos infrastruktūros savivaldybėms neįmanoma perduoti.
Kadangi keliai – valstybės, sodininkams pažadėta atlyginti išlaidas.
Tačiau tuos matavimus atlikę sodininkai liko apkvailinti. Nei pinigų jie atgavo, nei infrastruktūra kam parūpo. Tai paliudijo ir karti panevėžiečių patirtis.
Paveldėjo rūpesčius
Per 15 kilometrų nuo Panevėžio prigludusiose sodininkų bendrijose „Putinas“, „Stiklas“, „Linas“, „Diemedis“ yra kone 1650 sklypų, kurie išsidėstę Daukniškių ir Janališkių kaimuose.
Sklypai – daugumoje jų žmonės gyvena nuolat – užima 134 hektarų plotą Lėvens upės slėnyje.
Šioje teritorijoje dar 1987-aisiais buvo suprojektuota, o apie 1990-uosius įrengta polderio sistema: teritorija yra apjuosta apsauginiu pylimu, saugančiu nuo Lėvens potvynių. Į vidinį kanalą subėgantis drenažo vanduo siurbliais išpumpuojamas į upę.
„Šiemet potvynio nebuvo, nes nebuvo ir sniego, bet 2010-ųjų pavasarį soduose plaukiojome valtimis. Namai kone iki langų buvo apsemti vandens“, – sakė sodininkų bendrijos „Stiklas“ pirmininkas Arvydas Puzinas.
Tas polderis sodininkų bendrijose nuolatos gyvenantiems žmonėms kelia neįveikiamų sunkumų.
„Bėdų netrūko nuo pat pirmųjų polderio įrengimo dienų, mat buvo sustatyti ne nuotekų, bet giluminiai vandens siurbliai. Jie greitai užsikimšdavo, todėl potvyniai dažnai pridarydavo žalos“, – pasakojo A.Puzinas.
2011–2012 m. bendrijų nariai išvalė kanalus ir nupirko naujus siurblius.
Pasak A.Puzino, didžiausias sunkumas – net ne pinigai, kuriuos sodininkai paklojo atnaujindami polderį. Ir net ne mokesčiai už elektrą – jos siurbliai per metus suryja už 1000 litų. Visi vargai susiję su polderio eksploatacija.
Netoliese gyvena keletas ūkininkų. Jiems nėra kitos galimybės patekti į savo namus, tik polderio pylimą naudojant kaip kelią. Pylimas nėra tam pritaikytas.
Kai tik gausiau palyja, slegiamas technikos pylimas slenka žemyn. Ir ne sodininkų pečiams jį kaskart sutvarkyti.
Be to, pavasarį vanduo nuplauna žvyrą nuo sodininkų bendrijas raizgančių kelių. Nors jie – valstybės, užpilti naują sluoksnį žvyro ant jų tenka patiems bendrijų gyventojams.
Valstybė purtosi savo turto
Panevėžio rajono savivaldybei šiuo metu priklauso trys analogiškos polderių sistemos. Ji visas jas ir prižiūri – nusausina privačią ūkininkų ir rajono gyventojų žemę.
Tam per metus išleidžiama apie 50 tūkst. litų.
„Našlaičiai“ liko tik sodininkai, nes 1990-aisiais, permainų metais, pastatytas polderis taip ir liko neperduotas valstybinei komisijai, o valstybė nesutvarkė savo nuosavybės dokumentų.
Pasak A.Puzino, sklypai yra sodininkų, tačiau statiniai – keliai, grioviai, polderio sistema – valstybės žemėje. Visu tuo ji ir turėtų rūpintis, bet to nedaro, nes šis nekilnojamasis turtas kol kas niekieno.
Sodininkai negali atsikratyti šios naštos, kol nei polderis, nei bendrijų sklypus skiriantys keliai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.
„Atlikome kadastrinius matavimus. To reikia, kad galėtume polderį ir kelius perduoti valstybei.
Kadastriniai matavimai, siurblinės ir remontas mums kainavo apie 110 tūkst. litų, tačiau niekas net nesiteikia kalbėti apie šių išlaidų atlyginimą.
Mums labiau nei išleistų pinigų reikia to, kad savivaldybė prižiūrėtų infrastruktūrą. Būčiau laimingas, kad valstybės institucijos su mumis bent jau pradėtų kalbėtis“, – sakė A.Puzinas.
Atsitrenkė į sieną
Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) prašydama, kad valstybė perimtų panevėžiečiams našta tapusią polderio sistemą ir kompensuotų jų patirtas išlaidas. Veltui.
ŽŪM laikosi nuostatos, kad siurblinės eksploatavimo išlaidos, tenkančios vienam sodo sklypui, nedidelės – jos siekia vos 10 litų. O polderio remontas ir siurbliai sklypų savininkams kainavo maždaug po 70 litų.
Ministerija asociacijai siųstame rašte išguldė ir tai, kad šiuo metu yra rengiamas Melioracijos įstatymo pakeitimo projektas, kuriame nenumatoma didinti valstybės valdomo turto.
Atvirkščiai, ketinama perduoti didžiuosius drenažo rinktuvus žemės savininkams.
„Tai tiktai dar vienas pavyzdys, kad valstybė ir savivaldybės kratosi joms priklausančio turto. Sodininkų bendrijų įstatymas nurodo viena, o iš tikrųjų savivaldybės nepakelia papildomos finansinės naštos“, – kalbėjo E.Germanavičius.
Be pinigų – nė iš vietos
Vitalijus Žiurlys
Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktorius
„Savivaldybė teoriškai gali perimti iš sodininkų polderio sistemą, tačiau faktiškai neturime jos priežiūrai pinigų. Negalime sodų infrastruktūros išlaikyti už rajono mokesčių mokėtojų pinigus. Buvo ir kalbėta, ir rengiami dokumentai, kad visa tai perimtų valstybė, nes sodininkams tas polderis – didelė problema. Jie juk nekalti, kad apie 1990-uosius polderis buvo atiduotas eksploatuoti nesutvarkius statybos dokumentų.
Kitus tris rajone esančius polderius prižiūri mūsų savivaldybė. Bet jie – valstybės turtas, tam gauname pinigų iš valstybės biudžeto. Jei ir ketvirtajam polderiui valstybė skirtų pinigų kaip melioracijos objekto priežiūrai, nesikratytume rūpesčio.“
