Lietuvoje iš viso kasmet susidaro apie 300 tūkstančių tonų pakuočių atliekų, o gėrimų pakuotės iš jų sudaro tik maždaug 15 proc. Todėl didesnis surinktų ir perdirbtų gėrimų pakuočių kiekis bendrą atliekų perdirbimo lygį Lietuvoje nelabai paveiktų.
Tačiau toks žingsnis gali sumažinti vartotojų motyvaciją rūšiuoti kitas atliekas be finansinio skatinimo, nors būtent jos ir sudaro didžiąją pakuočių dalį konteineriuose.
Daugelyje Europos šalių užstato sistemos įgyvendinimas nėra skatinamas, nes paprastai šalys nusprendžia remti vartotojams palankią konteinerinę atliekų surinkimo sistemą, naudojamą surinkti tiek plastikines pakuotes, kartono dėžes, tiek ir stiklines, PET bei metalines gėrimų pakuočių atliekas.
2011 metais Lietuvoje pakeistas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas, pagal kurį nuo 2013-ųjų įsigaliojo reikalavimas sukurti pakuočių perdirbimo sistemą, kurioje privalo dalyvauti ir miestai bei visuomenė, rinkdami ir perdirbdami pakuočių atliekas.
Iki šiol didžiausias dėmesys buvo skiriamas komercinių pakuočių (kartoninių dėžių, europadėklų, plastikinių pakuočių surenkamų prekybos centruose bei logistikos įmonėse) perdirbimui ir nerūšiuotų savivaldybės atliekų rūšiavimui.
VšĮ „Žaliasis taškas“, kurio dalininkai yra 27 didžiausi Lietuvos gamintojai ir importuotojai, kaip antai „Stumbras“, „Coca-Cola HBC“, „Pieno žvaigždės“, „Maxima“, „Sanitex“, „Elmenhorster“ ir daugelis kitų, buvo vienas aktyviausių šio teisės akto pataisų iniciatorių: mes siekiame sukurti patogų ir prieinamą konteinerinį surinkimo tinklą, padėsiantį surinkti įvairių rūšių vartotojų pakuotes iš gyventojų.
Tokia sistema veikia daugelyje ES šalių. Žmonės į specialius konteinerius čia atneša tiek gėrimų, tiek kitų produktų pakuotes, pavyzdžiui, stiklinius butelius ir stiklainius, kartonines dėžes, popierines pakuotes ir skardines. Nieko nereikia nešti į parduotuves, norint atgauti užstatą, kuris buvo sumokėtas pardavėjui pirkimo metu.
Svarbiausi socialiniai partneriai, įskaitant Vyriausybę, iki praėjusios vasaros rėmė Europos konteinerinės surinkimo sistemos sukūrimą, kol Aplinkos ministerija pateikė pasiūlymą įvesti privalomą gėrimų pakuočių užstato sistemą – kaip Estijoje.
Užstato sistema gali pakenkti konteinerinei atliekų surinkimo sistemai
Estija pradėjo kurti gėrimų užstato sistemą prieš 10 metų, kai šioje šalyje nebuvo kitų pakuočių atliekų surinkimo sistemų ir ES dar nekėlė tokių ambicingų bendrų pakuočių atskiro surinkimo ir perdirbimo tikslų kaip dabar.
Kaip nurodoma Bendrojoje Atliekų direktyvoje (Waste Framework Directive, 2008/98/EB), nuo 2015 metų savivaldybės turi rinkti atskirai stiklo, popieriaus, plastiko ir metalo pakuočių atliekas, o nuo 2020 metų šių pakuočių atliekų atskiras rūšiuojamasis surinkimas turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. nuo visų į rinką išleistų pakuočių kiekio. Tai ambicingi tikslai, reikalaujantys sutelkti visą dėmesį į konteinerinės atliekų sistemos vystymą ir siekti įtraukti visuomenę.
Estijoje naudojama užstato sistema užtikrina, kad gėrimų pakuotės bus surinktos iš vartotojų ir perdirbtos, tačiau skirtingai nei Lietuvoje, šioje šalyje labai prastai išvystytas ne gėrimų pakuočių, sudarančių 70–80 proc. visų pakuočių surinkimas. Tokią tendenciją matome ir kitose užstato sistemą įvedusiose šalyse.
2011 metais Lietuvoje buvo perdirbta 62,2 proc. visų pakuočių atliekų, o Estijoje, kurioje taikoma užstato sistema - 62,9 proc., Danijoje – 54,3 proc., o Švedijoje – 57 proc. Daugiausia pakuočių 2011 metais Europoje perdirbo Belgija (80,2 proc.), kurioje netaikoma užstato sistema („Eurostat“ duomenys). PET pakuočių užstato sistema moko vartotojus rinkti ir rūšiuoti gėrimų pakuotes, tačiau jie nebeskiria dėmesio kitų rūšių tarai – ne plastikiniams buteliams.
Vietoje to, kad neštų visas panaudotas pakuotes į atskirus konteinerius – kaip, pavyzdžiui, belgai, čekai, austrai, prancūzai, ispanai ir šiuo metu lietuviai – estai turi atskirti dalį buityje susidarančių pakuočių atliekų ir su jomis grįžti į parduotuvę - bei atgauti užstatą, kurį sumokėjo pirkdami gėrimus. Tai vartotojui sukelia papildomų nepatogumų.
Dar keletas faktų. ES Bendrojoje Atliekų direktyvoje šiuo metu reikalaujama, kad 22,5 proc. plastiko (įskaitant ir PET pakuotes) būtų perdirbama – šiuo metu Lietuva šį reikalavimą vykdo. Neseniai galimybė įvesti užstato sistemą buvo svarstoma Ispanijoje ir Airijoje ir abi šalys nusprendė, kad rūšiavimas pagal medžiagą ir surinkimas naudojant konteinerinę sistemą visoms pakuotėms yra pranašesnis nei užstato sistema.
Į „Žaliąjį tašką“ susibūrusios bendrovės mano, kad politinė valia ir ištekliai turi būti sutelkti į konteinerinės atliekų surinkimo sistemos vystymą. Nereikia kurti jokios papildomos sistemos, kuri būtų skirta surinkti ir perdirbti vos 15 proc. panaudotų pakuočių atliekų ir sumažintų vartotojų norą rūšiuoti visas likusias pakuočių atliekas.
Tai sukurtų daugiau nepatogumų vartotojams bei išeikvotų gamintojų ir importuotojų finansinius išteklius, nes jiems tektų vystyti dvi lygiagrečias sistemas. Norint išplėtoti užstato sistemą, reikia investuoti maždaug 100 mln. litų, kuriuos galiausiai teks sumokėti vartotojams.
Įvedus užstato sistemą pakils maisto produktų kainos
ES ir Lietuvos teisės aktai numato, kad gamintojai ir importuotojai privalo finansuoti jų gaminamos produkcijos pakuočių atliekų surinkimą ir perdirbimą. Įvedus privalomą užstato už PET, stiklo butelius ir skardines sistemą išaugs produktų pakuočių, surenkamų naudojant konteinerinę sistemą, surinkimo kaina.
PET buteliai ir metalinės skardinės yra paklausia žaliava tarp perdirbėjų – pavyzdžiui, panaudotų PET butelių tona kainuoja maždaug 400 eurų. Šiandien šios pajamos yra naudojamos subsidijuoti bendras pakuočių atliekų perdirbimo išlaidas, todėl galiausiai šį trūkumą teks sumokėti atitinkamų produktų gamintojams ar importuotojams. Į įvestą užstato už gėrimų pakuotes sistemą pateks PET, stiklo buteliai ir skardinės, o konteinerinė atliekų surinkimo sistema praras pajamas už šias žaliavas.
Todėl kitų pakuočių, kurios liks konteinerinėje sistemoje (pavyzdžiui, pieno butelių, duonos plastikinių maišelių, mėsos plastikinių pakuočių), perdirbimas gerokai pabrangs.
Estijos patirtis patvirtina tokią tendenciją. Pavyzdžiui, pieno gamintojas už 1 toną PET pakuočių Lietuvoje moka 56 euro dydžio perdirbimo mokestį, o Estijoje toks mokestis siekia 401 eurą.
Lietuvoje perdirbimo mokestis už 1 toną plastikinių duonos ar mėsos pakuočių yra 35 eurai, o Estijoje – 409 eurai. Estijoje ne gėrimų pakuočių perdirbimo mokestis yra beveik septynis kartus didesnis nei Lietuvoje ir viena iš tokio didelio mokesčio priežasčių yra užstato sistemos įgyvendinimas. Pakuočių atliekų surinkimo ir perdirbimo mokesčiai turi įtakos ir vartotojų produktų kainoms – Lietuvoje maisto produktų kainos šiandien yra žemesnės nei Estijoje.
„Žaliasis taškas“ parengė skaičiavimų modelį, kuriuo apskaičiuota, kiek kainuotų visos šalies mastu gerai veikianti ir visų rūšių pakuočių atliekų surinkimą apimanti surinkimo ir perdirbimo sistema.
Sukurtasis modelis parodė, kad kasmet tokia sistema vartotojams kainuotų 60 mln. litų, tačiau jei greta konteinerinės sistemos bus įdiegta papildoma užstato sistema, bendra kaina vartotojams išaugs 50 proc. - tai yra iki 90 mln. litų. Vien tik konteinerinei atliekų surinkimo sistemai toliau vystyti taip pat reikia investicijų, bet jas pasidalija visi gamintojai per ilgesnį laikotarpį, todėl gamintojų išlaidos mažesnės, o kainos vartotojams pakils ne taip smarkiai.
Siekime, kad Lietuva taptų veiksmingiausiai atliekas rūšiuojančia ir perdirbančia visuomene Baltijos šalyse
VšĮ „Žaliasis taškas“ tikslas - toliau plėtoti vartotojui palankią ir tvarią konteinerinę atliekų surinkimo sistemą, atitinkančią dabartinius ir būsimus Lietuvos tikslus pakuočių atliekų perdirbimo srityje ir padedančią jai sukurti tikrą atliekas atsakingai rūšiuojančią ir perdirbančią visuomenę.
Siekiant šio tikslo reikia pasirūpinti, kad gyventojai turėtų daugiau konteinerių, sistemingai organizuoti švietimą, ypač jaunimui, numatyti papildomas ekonomines skatinimo priemones (sistemą, kai rinkliavos dydis priklauso nuo išmetamų atliekų kiekio arba sistemą, kai mokama mažiau, jei daugiau atliekų išrūšiuojama.
Būtina iš naujo apsvarstyti teisinę bazę ir patikslinti, kaip gamintojų atsakomybę realizuojančios organizacijos (tokios kaip „Žaliasis taškas“) turi bendradarbiauti ir padėti savivaldybėms įgyvendinti pakuočių atliekų surinkimą.
Kaip užtikrinti, kad visoms gamintojų atsakomybės organizacijoms būtų vienodos sąlygos bei jos finansiškai lygiomis dalimis prisidėtų prie konteinerinės sistemos vystymo ir gyventojų švietimo.
Esu įsitikinęs, kad mūsų tikslai atitinka aplinkos, gyventojų, valstybės, savivaldybių ir verslo poreikius ir mes esame pasiryžę atlikti savo vaidmenį šiame procese.
* * *
Raimond Made yra VšĮ „Žaliasis taškas“ valdybos pirmininkas.
Jis yra buvęs Estijos užstato operatoriaus „Eesti Pandipakend OÜ“ vadovas (2007 m.), pakuočių atliekų specialistas, dirbęs Europos aplinkos ekonomikos institute (Austrija).
