Didžiausi Lietuvoje veikiantys bankai bus prižiūrimi tiesiogiai iš Frankfurto, kur įsikūrusi ECB būstinė, rašo „Lietuvos rytas".
SEB, „Swedbank“ ir DNB netrukus bus išnarstyti po kaulelį, patikrintos jų išduotos paskolos ir atliktas vadinamasis streso testas. Tačiau Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, šie trys bankai tik lašas jūroje iš visų maždaug 130 bankų, kuriuos iki šių metų pabaigos patikrins ECB.
Taip pradedama kurti Bankų sąjunga, kurios tikslas – sugrąžinti euro zonos ekonomiką į augimo kelią.
Tačiau iš pradžių reikia įsitikinti, kad euro zonoje nebeliks bankų, kurie galėtų pateikti nemalonių staigmenų.
ECB, kuriame šiandien dirba 1600 darbuotojų, vien dėl šio projekto papildomai priims 1000 specialistų. Jų atranka jau vyksta.
Patikrins paskolų sutartis
Bus patikrinti visi bankai, kurių griūtis galės turėti įtakos bet kurios Europos Sąjungos šalies, taip pat ir Lietuvos, ekonomikai. Kiekvienoje šalyje tikrinami bent trys didžiausi bankai.
Ir tai nebus vien bankų pateiktų ataskaitų peržiūra. Revizoriai ketina peržiūrėti knygas ir patikrinti po kelis šimtus atsitiktinių paskolų sutarčių, kad įsitikintų, ar bankas nepažeidžia reikalavimų sudarydamas sandorius ir vertindamas riziką.
Tad Lietuvos bankui, per pastaruosius kelerius metus po krizės spėjusiam uždaryti du bankus ir dar daugiau kredito unijų, iš esmės darbo sumažės.
Mat jam bus patikėta įvertinti ir prižiūrėti likusius mažesniuosius rinkos žaidėjus.
Bankus laidos penktadieniais
Kaip pasakojo Bankų sąjungos kūrėjai, šią sistemą sudaro dvi kolonos – priežiūros mechanizmas SSM ir sprendimų mechanizmas SRM.
Įstojus į euro zoną šios biurokratinės santrumpos šmėžuos vis dažniau, tad verta žinoti, jog SSM reiškia bendrą priežiūros mechanizmą (angl. Single Supervisory Mechanism), o SRM – bendrą sprendimų mechanizmą (angl. Single Resolution Mechanism).
Be sprendimų mechanizmo priežiūros mechanizmas būtų neįgalus bei nevisavertis, ir atvirkščiai – kad euro zona galėtų gelbėti bankus, reikia sutarti, kaip juos prižiūrėti.
Bankų gelbėjimo mechanizmas gana sudėtingas, tačiau svarbiausia – daugiau jokių mokesčių mokėtojų pinigų.
Toliau veiklos vykdyti negalinčioms finansų įstaigoms gelbėti kuriamas specialus fondas, kuriame pamažu iš tų pačių bankų bus surinkta 55 milijonai eurų.
Tai labai menka suma, bet tikimasi, kad šių lėšų panaudoti nereikės.
Pirmiausia bankui bus mėginama pritraukti investuotojų, po to jis bus gelbėjamas jo savininkų ir akcininkų bei indėlininkų, laikančių daugiau nei 100 tūkst. eurų (tokia suma apdrausti indėliai visoje euro zonoje), pinigais. Tik tuomet ketinama atverti fondą.
Beje, sprendimai, kaip gelbėti banką ir kiek pinigų jam reikės, bus priimami neįtikėtinai greitai – per 64 valandas.
Penktadienio pavakare pranešus apie banką, susidūrusį su problemomis, pirmadienį iki pietų visi formalūs gelbėjimo žingsniai jau turės būti atlikti.
Per daug optimizmo?
ECB atstovai aiškino, kad būtent Bankų sąjunga turėtų tapti stringančios Europos ekonomikos varikliu.
Bėda tik, kad tas pats ECB neriasi iš kailio mėgindamas įtikinti Europoje veikiančius bankus teikti paskolas verslui, ypač smulkiajam ir vidutiniam.
Briuselio idėjų kalvės „Bruegel“ direktorius Guntramas B.Wolffas teigė, kad pasaulis nusiteikęs pernelyg optimistiškai.
Iki krizės pasaulio ekonomika kasmet augo po 4,5 proc., o prekyba – net po 9 proc.
Tarptautinis valiutos fondas daro prielaidą, kad pasaulio ekonomika grįš į tokį pat augimo kelią, tačiau prognozes nuolat tenka koreguoti ir į mažesnę pusę.
„Iš tiesų įtampos finansų sektoriuje per pastaruosius metus gerokai sumažėjo.
Analitikai ramesni dėl euro zonos ateities, jos ekonomika lyg ir pradeda atsigauti. Bet to nepakanka. Iš kur atsiras rimtas ekonomikos augimas – štai kur klausimas“, – sakė G.B.Wolffas.
Pasak jo, Europos ekonomika yra labai atvira, o pasaulinė nėra tokia stipri, kad padėtų atsigauti Europai.
„Žalių daigų vis prasimuša. Pavyzdžiui, Graikija sugebėjo pasiskolinti finansų rinkose už gana normalias palūkanas, nors ekonominė padėtis šioje šalyje neatrodo labai gera.
Su tokiomis palūkanomis Graikija niekaip nesugebėtų grąžinti savo skolos“, – aiškino „Bruegel“ atstovas.
Euro zona toliau plečiasi
Pasak „Bruegel“ vadovo, didžiausią grėsmę euro zonai dabar kelia ne ekonomika, o socialinės ir politinės krizės pasekmės: „Nedarbo lygis yra istorinėse aukštumose, labai didelė atskirtis tarp turtingų ir vargšų, didžiulis nepasitikėjimas euru ir nacionalinėmis vyriausybėmis.
Piliečiams tai nepatinka: tai įrodo kai kuriose šalyse vis populiarėjančios euroskeptikų ir integracijos priešininkų partijos.
G.B.Wolffas įsitikinęs, kad euro zonos plėtros kelias dar nebaigtas. Neaišku, kaip viskas atrodys, pavyzdžiui, po dvejų metų.
Akivaizdu, kad dalis sprendimų, kaip ECB siekis perimti visų Europos bankų kontrolę, reiškia dar didesnę centralizaciją.
Kita vertus, ES turėtų dalį savo funkcijų, pavyzdžiui, socialinės politikos klausimus, perleisti nacionalinėms vyriausybėms.
Siūlo sukurti draudimą
„Bruegel“ analitikas įsitikinęs, kad programos Graikijai, Portugalijai, kitoms periferinėms šalims gelbėti nuo pat pradžių buvo blogai sukurtos, scenarijai buvo pernelyg optimistiniai.
„Kad Graikija galėtų iki 2030 metų savo skolą sumažinti iki 100 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), jos ūkis kiekvienais metais turėtų augti po 3,9 proc., o paskolų palūkanos siekti 1 proc.
Jei tik Graikija skolinasi brangiau arba nepasiekia tokio ekonominio augimo, jos skola nėra tvari“, – sakė G.B.Wolffas.
Anot jo, blogai, kad euro zonoje vertinama vidutinė labai skirtingų šalių infliacija.
Iš tiesų svarbiausia, kad pagrindinėse šalyse – Vokietijoje ir Prancūzijoje – ji siektų 2 proc., nes būtent šių šalių ekonomikos augimas šiuo metu yra per menkas.
Be to, turėtų būti sukurtas draudimo mechanizmas valstybėms, patiriančioms ekonominių sukrėtimų.
„Neteisinga, kai valstybė, kurios ekonomika smunka, priversta dar mažinti išlaidas ir didinti pajamas. Turėtų būti mechanizmas, išlyginantis ekonomikos ciklo svyravimus. Jis turėtų galioti tiek periferinėms šalims, tiek Vokietijai“, – aiškino G.B.Wolffas.
Bet „Bruegel“ direktorius įsitikinęs, jog euro zona plėsis toliau ir į ją įstos visos Europos Sąjungos narės – Lenkija, Danija, Švedija, nors pastarosios iki šiol skeptiškai vertino narystę, o surengti referendumai dėl euro įvedimo buvo nesėkmingi.
Krizės kaina ES – trilijonai eurų
1,5 trilijono eurų mokesčių mokėtojų pinigų (apie 12 procentų visos ES BVP) sunkmečiu buvo skirti gelbėti finansų sistemą, daugiausia – bankus.
Skaičiuojama, kad visos Europos Sąjungos per krizę patirti nuostoliai galėjo siekti 6–12 trilijonų eurų.
Namų ūkių turtas per krizę sumažėjo 14 proc.
Nedarbo lygis ES išaugo nuo 7,2 iki 11 proc. Kai kuriose šalyse jis pasiekė 25 proc.
Valstybių skolos išaugo 28 procentais Europos Sąjungos BVP.
