Viskas žlugo. Idėjos ir projektas, kurį sūpuojant buvo viliamasi, kad modernizuotose paukštidėse vėl suklegės paukščiai. Projektui sukurti atseikėjusi pinigų žemės ūkio bendrovė „Vanaginė“ juos išmetė lyg į balą. Jos verslo planus sužlugdė į bendrovės teritoriją įžengusių žemės savininkų kėslai. „Vanaginė“ - 1992 metais iš Gulbinų paukštininkystės valstybinio ūkio išsiritusi bendrovė. Vilniaus rajone, pačioje Molėtų plento pradžioje, ties Didžiosios Riešės gyvenviete išsidėstę paukštidžių pastatai šiuo metu užima 14 hektarų sklypą. Tačiau šiose bendrovės „Vanaginė“ valdose seniai nutilo kalakutų klegesys. Bendrovės veikla jau šešerius metus yra paralyžiuota.
Negalėdama auginti paukščių, bet ir neturėdama galimybės planuoti ir kurti šioje teritorijoje kito strateginio verslo, tam, kad galėtų nors kiek kvėpuoti, bendrovė priversta nuomoti pastatus.
Todėl kai kuriuose jų bruzda įvairaus raugo įmonės – automobilių servisų čia prisikaupė margumynas. Iš vieno statinio sklinda ir gardus dūmo kvapas, - jame yra įkurdinta žuvies rūkykla.
Parūpo žemė po ūkiniais pastatais
Prieš 22 metus įkurta „Vanaginė“ tuo metu iš valstybės nuomojosi 56 hektarus žemės. Iš jų 14 hektarų plotą užėmė sklypas, ant kurio yra pastatytos paukščių fermos ir įvairūs joms aptarnauti skirti pastatai.
Tačiau 1998-aisiais situacija pasikeitė. Įsigaliojęs Nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą įstatymas jos teritorijoje užvirė dvokiančią žemės dalybų košę.
Dirbama žemė greta paukštyno gabalas po gabalo buvo išdalinta ją susigrąžinusiems savininkams. Tačiau žemės reforma neaplenkė ir pačios paukštyno teritorijos.
„Atsirado veikėjų, kurie tuo metu naudojosi patikėtinių teisėmis ir padėjo vyresnio amžiaus žmonėms atkurti nuosavybę. Žmonės juk galėjo arba atsiimti žemę, arba pasiimti už ją kompensaciją.
Tačiau tuos „pagalbininkus“ kažkodėl labiau nei pinigai traukte traukė keleto hektarų sklypas, aptupdytas mūsų bendrovės pastatais“, - sakė „Vanaginės“ administracijos vadovas Augustas Grėbliūnas.
Tokiu būdu, talkinant tarpininkams, nuosavybės teisės į maždaug 3,2 hektarų dydžio žemės gabalą paukštyno teritorijoje buvo atkurta Vilniaus rajono gyventojai Jelenai D.
Žemę šiai moteriai po katilinės, siurblinės, pašarų cecho, poros paukštidžių bei kitais pastatais atrėžusi Vilniaus apskrities administracija vėliau, 2001-aisiais suraitė ir sprendimą, kad šis sklypas yra servitutinis, tai yra jis naudojamas bendrovės pastatų eksploatacijai.
„Negana to, valstybė taip pat nebepratęsė žemės nuomos sutarties. Veikla įstrigo.
Laimei, Valstybinė mokesčių inspekcija, 2001-aisiais atlikusi ūkinės-finansinės veiklos auditą, įpareigojo už visą paukštyno 14 hektarų teritoriją mokėti valstybės nustatytą žemės nuomos mokestį. Tai mūsų bendrovė ir darė iki 2013-ųjų“, - aiškino bendrovės administracijos vadovas.
Tačiau kone tuo pat metu, kai bendrovėje triūsė mokesčių inspektoriai, niekam iš pajininkų nė nenutuokiant J.D. priklausęs sklypas Vilniaus apskrities viršininko įsakymu buvo padalintas į keletą atskirų gabalų, o jo žemės ūkio paskirtis pakeista į komercinę.
Vos tik J.D. nuosavybės į žemę dokumentai buvo galutinai sutvarkyti, 3,2 hektarai žemės po mūsų bendrovės pastatais buvo parduoti.
Pirkti juos buvo pasiūlyta ir mums, tačiau už vieną arą buvo užgiedota net 77 tūkst. JAV dolerių. Pagal tuometį kursą tai siekė 308 tūkst. litų. Bet ir šiais laikais tai – nereali kaina. Kas tie būtų įstengęs sumokėti prieš 13 metų?“ - A.Grėbliūno klausimas liko kyboti be atsakymo.
Bendrovės savininkai nė neabejoja, kad „Vanaginei“ tokia kaina buvo pakišta neatsitiktinai. Žmonių, manipuliavusių sklypo savininkės valia tikslas buvo vienas – nustumti bendrovę ne tik nuo 3,2 ha sklypo, bet ir nuo visos paukštyno statinių užskėstos žemės.
Pasak A.Grėbliūno, niekada milijardų nevarčiusi bendrovė pasiūlymo nepriėmė. O po keleto mėnesių sužinojo, kad tą sklypą J.D., bet ne už kosminę sumą, o už 40 tūkst. litų.
Nuo to laiko „Vanaginė“ taip ir šokinėjo apie tuos kelis hektarus žemės, negalėdama nei planuoti tolimesnės veiklos, nei plėtoti esančios.
Prašė milijonų
„Tų 3 hektarų savininkai keitėsi. Iš naujų šeimininkų sulaukėme ir naujų pasiūlymų perpirkti sklypą. Už kiek? Už 2 mln. litų. Bet kas gali tiek mokėti? Juk tai – nereali kaina“, - kalbėjo vienas bendrovės savininkų Viktoras Naboiščikovas.
Tačiau 2005-aisiais iš po žemių išdygo Genadijus P. Ir paklojo tuos 2 mln. litų.
Anot buvusio bendrovės administracijos vadovo Rimtauto Poškaus, anuomet be minėtojo vyriškio pretendentų į sklypą buvo ir daugiau. Bet visi sužinoję, kad žemė parduodama po svetimais pastatais, apsukdavo ienas atgal.
„Ryžtis ir pirkti žemę po svetimais pastatais gali tik žmogus, numatęs tolimesnius žingsnius, - išvyti pastatų savininkus. Nes mes nuolat buvome emociškai spaudžiami, o pavymui buvo siūloma mums patiems nusipirkti tą 3,2 hektarų sklypą. Tik pasiūlymo kaina jau buvo 6 mln. litų“, - pasakojo „Vanaginės“ savininkai.
Bendrovės pasamdyti turto vertintojai kraipė pečiais, - žemė po ūkiniais „Vanaginės“ pastatais ir inžineriniais tinklais, kai sklypas – servitutinis, nė iš tolo nebuvo tiek verta.
Teismų maratonas
Bendrovės savininkų kantrybės taurei išsekti buvo nelemta visus pastaruosius penkerius metus.
2009-aisiais G.P. kreipėsi į teismą su ieškiniu reikalaudamas, kad „Vanaginė“ per metus už 3,2 hektarų sklypą mokėtų 270 tūkst. litų nuompinigių. Gerokai vėliau, 2012-aisiais priimtuose teismų sprendimuose metinė nuoma sumažėjo iki 161 tūkst. litų.
„Iš pradžių manėme, kad teismuose viskas išsispręs. Juk teisės aktai numato, kad žemė pirmiausia ir turi būti išnuomota tiems, kas joje vykdo veiklą, o nuomos kainą nustato valstybė. Bet taip nenutiko“, - kalbėjo R.Poškus.
Teismai neatsižvelgė į 2001 metais suguldytą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus raštą, kuriame paaiškinta, kad, remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymu, pastatų savininkai žemės savininkams turi mokėti valstybinės žemės nuomos dydžio mokestį.
Anot A.Grėbliūno, už hektarą per metus tai – maždaug 1000 litų.
Bendrovės darbuotojai mano, kad tokio spaudimo tikslas yra vienintelis - neleisti plėtoti gamybos. Ir apskritai ją nustumti nuo valstybinės žemės. Vilnius juk iš Vanaginės kaimo – ranka pasiekiamas, o jo apylinkėse vienas po kito dygsta individualūs namai.
„Per paskutinį posėdį teismas priteisė nutartį, pagal kurią tam 3,2 hektarų žemės savininkui turime sumokėti per 0,8 mln. litų skolos. Kaip? Juk tai - visa mūsų bendrovės metinė apyvarta“, - sakė A.Grėbliūnas.
„Vanaginės“ savininkas nė neabejoja, kad tokie jie Lietuvoje – ne vieninteliai. Tokių įmonių, po kurių pastatais grąžinta žemė fiziniams asmenims, turėtų būti gerokai daugiau.
„Tai – visos šalies precedentas. Kaip buvo galima grąžinti žemę po svetimais pastatais? Bet taip buvo daroma. Ir tai padėjo iš anksto kažkam suplanuoti aferą. Antraip kam pirkti žemę, kuria negalima naudotis?“ - vienas per kitą kalbėjo savininkai.
Jų nuomone, tai – savivalė, kuriai valstybė neužkerta kelio. Tiesiog prisidengus teisės aktais leidžiama smaugti nekilnojamojo turto savininkus, žemės nuomos kainas skaičiuojant iš lubų. Po žarijas vaikštantys bendrovės vadovai įsitikinę, kad teisės aktai turi būti taip pakeisti, kad už servituto atlyginimą būtų mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis.
„Reikia, kad Servituto įstatymas pagaliau nustatytų po pastatais esančios žemės nuomos dydį. Juk niekas nėra garantuotas, kad ir tokia žemė neatiteks užsieniečiams. Kas uždraus dabartiniams savininkams ją, esančią po kitų savininkų pastatais imti ir parduoti? Šiuo metu – niekas“, - sakė A.Grėbliūnas.
Nori susitarti
Pasak to 3,2 hektaro sklypo savininko Genadijaus P., jis pats, įsigydamas sklypą, nė nenutuokė, į kokią situaciją paklius. „Pirkdamas sklypą, pasiėmiau paskolą. Norėjau su bendrovės savininku Viktoru Naboiščikovu sutarti, ką galima būtų kartu padaryti. Gal galima būtų kartu viską parduoti? Ar aš nupirkčiau pastatus, ar jie iš manęs – sklypą?
Iš pradžių bendravome normaliai. Bet jis vėliau atsisakė mokėti nuomą. Ketverius metus, kas mėnesį vaikščiodavau pas savininką, kad gaučiau nors kiek pinigų už nuomą. Bet nepavyko sutarti. Tuomet ir kreipiausi į teismą, kad priteistų pinigus už nuomą. Kiekvieną teismo posėdį jų prašiau: “Susitarkime gražiuoju“. Bet nepavyko gauti nuomos pinigų. Ką daryti? Juk kas mėnesį bankui už paskolą moku apie 15 tūkst. litų“, - kalbėjo Genadijus.
Jo teigimu, teismas nustatė skolos dydį. Ją apskaičiuojant, buvo atsižvelgta ir į ekspertų vertinimus, todėl sumažėjo. „Devynerius metus moku bankui. Ir dar turiu sumokėti gyventojų pajamų mokestį už tai, kad esą verčiuosi nuoma. Man tai – tikras bankrotas. Tačiau ir tokioje situacijoje dar tikiu, kad galima susitarti“, - sakė Genadijus P.
Kėsinasi ir į bendrovės turtą
Ona Vitartienė
Advokatė
„Tuomet, kai 1998-aisiais žemė, esanti po „Vanaginės“ pastatais, buvo grąžinta jos savininkei, sklypas buvo apiformintas kai servitutinis, t.y. Žemė buvo grąžinta su sąlyga, kad nepažeis Vanaginės nuosavybės teisių į turimus pastatus. Tuometė savininkė sutiko, kad bendrovė sklypu savo pastatams eksploatuoti galės naudotis neatlygintinai. Mat tokia sąlyga yra nustatyta ir Vanaginės kaimo žemės reformos projekte.
Tačiau tai neužkirto kelio aferoms, ir 2001-aisiais, Vilniaus apskrities viršininko įsakymu, savininkei grąžintas sklypas buvo suskaidytas į atskirus gabalus, o paskirtis pakeista iš ūkinės į komercinę. Bendrovė, nors ir yra pastatų savininkė, apie tai nė nebuvo informuota. Ir jai buvo atimta bet kokia galimybė savo interesams apginti.
Nors natūra grąžina žemė buvo pripažinta servitutiniu sklypu, tačiau nesuprantama, kaip ir kam talkinant ji buvo parduota du kartus. Pirmas pirkėjas už ją sumokėjo 40 tūkst. litų, kitas, gana gretai – jau 2 mln. litų, nors neužstatytos žemės tame sklype tėra vos 7 arai.
Neabejotina, kad paskutinis sklypo pirkėjas už jį sumokėjo neįtikėtinai didelę kainą tikslu ateityje pasipelnyti, nustatant didžiulį mokamą servitutą. Tai ir įvyko, o bendrovė – pastatų savininkė – neturi jokių galimybių mokėti didžiulio servituto. Todėl iškilo grėsme, kad ji praras ir nekilnojamąjį turtą, ir bus galutinai sužlugdyta jos ūkinė veikla“.
