„Dabar galėčiau sau leisti Juozo Statkevičiaus suknelę, tačiau buvo laikas, kai negalėjau išlaidauti vienetiniams rūbams, trūko dizainerių, kurie nebrangiai kurtų jauniems žmonėms. Dabar jų yra daugiau, jie, kaip ir jų klientai, yra labai skirtingi, todėl jų visų reikia“, – kalba L. Marčiulynaitė.
Dėl pomėgio metė darbą
Iš Varėnos kilusi 25-erių L. Marčiulynaitė nusprendė mesti darbą vaikų darželyje ir nuolatines pajamas iškeisti į nuosavo verslo riziką. Geografijos studijas Vilniaus universitete baigusi, tačiau nuo mokyklos laikų mėgusi siūti mergina nutarė užsidirbti iš savo didžiausio pomėgio.
„Siuvu jau keletą metų. Tai dariau dar dirbdama darželyje, nes man siuvimas patiko visada. Tačiau supratau, kad nebespėju, todėl turiu rinktis vaikų darželį arba siuvimą. Prieš keletą mėnesių nusprendžiau išeiti iš darbo ir gyvenimui užsidirbti iš savo siuvamų drabužių. Kol kas nesijaučiu dirbanti. Man siuvimas pirmiausiai yra pomėgis“, – pasakoja prekės ženklo „mantaikotai“ kūrėja.
Tėvams apie pokyčius pranešė neiškart
L. Marčiulynaitė sako, kad nuolatinį darbą iškeisti į rizikingą nuosavą verslą sunku nebuvo, nes jai patinka iššūkiai. Mergina teigia supratusi, kad dirbdama nemėgstamą darbą ji švaisto laiką. Turėdama kiek daugiau nei 2 tūkst. litų santaupų L. Marčiulynaitė parašė prašymą išeiti iš darbo ir visas savo jėgas nukreipė į drabužių, aksesuarų bei sėdmaišių siuvimą.
„Tiesa, man teko gerai paskaičiuoti, ar tikrai galiu išeiti iš darbo, ar turėčiau mėginti dieną dirbti vaikų darželyje, o naktimis siūti. Supratau, kad mano pajamos bus kiek mažesnės nei dirbant darželyje ir parduodant pasiūtus drabužius, tačiau dirbsiu be streso, būsiu laiminga, poilsiausiu, kada norėsiu, ir niekas man nenurodinės, ką ir kada turiu padaryti“, – kalba jaunoji dizainerė.
Pasak L. Marčiulynaitės, dabar jos darbo diena kartais trunka 17 valandų vietoje 6 valandų darbo dienos vaikų darželyje, tačiau nuovargis ir stresas nekankina.
Apie tai, kad išėjo iš darbo ir ėmėsi nuosavo verslo, mergina tėvams pasakė ne iš karto. Kai pasijuto pakankamai stabiliai, pagaliau ryžosi apie savo gyvenimo pokyčius pasakoti tėvams.
„Kai jiems apie tai papasakojau, tėtis pažiūrėjo nepatikliai, o mama paragino išbandyti save, tačiau nuogąstavo, kad gali nepasisekti, nebūti klientų. Kiekvieną kartą man grįžus namo klausdavo, kaip sekasi. Tačiau šiandien tėvai dėl manęs yra visiškai ramūs, nes mato, kad man vis geriau sekasi ir kad esu užtikrinta dėl to, ką darau“, – mintimis dalinasi jaunoji drabužių dizainerė.
Pirmieji klientai ir verslo konsultantai – draugai
Ekonomikos mokytoja dirbanti L. Marčiulynaitės mama nebuvo pagrindinė patarėja verslo klausimais, nes jaunoji dizainerė savo verslo ėmėsi apie tai nepranešusi tėvams, tačiau pačiais įvairiausiais klausimais merginai patarimų negailėjo draugai.
Pirmieji L. Marčiulynaitės klientai taip pat buvo jos draugai. Vėliau klientų ratas plėtėsi, o jaunosios dizainerės siuviniais ėmė domėtis ir draugų draugai, ir nepažįstami žmonės.
Savo verslą mergina pradėjo nuo originalių sėdmaišių siuvimo. Dabar sėdmaišių užsakymų L. Marčiulynaitė sako nebeturinti, dažniausiai siuvanti sukneles. „Jas man siūti patinka labiausiai. Nors pati suknelių beveik nedėviu, man tai yra labai gražu ir moteriška. Pastaruoju metu vis dažniau tenka siūti suknutes mažytėms mergaitėms“, – šypsosi pašnekovė.
Prieš keletą dienų L. Marčiulynaitė surengė savo drabužių kolekcijos pristatymą. Po jo, merginos teigimu, užsakymai pasipylė kaip iš kibiro.
Per dieną sugebanti pasiūti dvi sukneles mergina teigia sulaukusi ir poros vestuvinių suknelių užsakymų. Vestuvinių suknelių pasiuvimas užtruks ilgiau, tačiau už šias dvi sukneles, pasak dizainerės, pavyks uždirbti beveik mėnesio uždarbį.
Atsisakė drabužių parduotuvių pasiūlymo bendradarbiauti
Merginos siuvamais drabužiais jau susidomėjo keletas drabužių parduotuvių („butikų“), jų savininkai siūlė bendradarbiauti, tačiau Lina nesutiko, kad parduotuvės pardavinėtų jos drabužius su 100 proc. antkainiu.
„Aš noriu siūti jaunimui, nes vyresnėms moterims dizainerių Lietuvoje nemažai ir labai garsių bei nepigių. Viena mano klientė, kuri dirba barmene, man kažkada pasakė, kad norėdama nusipirkti vienetinę suknelę iš kokio nors „butiko“, turėtų jai taupyti porą mėnesių, todėl mano siuvami originalūs, bet nebrangūs drabužiai yra puiki išeitis.
Kai apie parduotuvės siūlymą bendradarbiauti pasakiau mamai, pirmas ir vienintelis jos klausimas buvo „ar verta?“, – apie sprendimą kol kas verstis be tarpininkų pasakoja jaunoji dizainerė.
L. Marčiulynaitės siuvamų suknelių kaina nesikandžioja. Už lino suknelę, pasiūtą pagal klientės pageidavimus, tenka sumokėti apie 150 litų. Jei klientės pageidauja įmantresnių suknelių, pavyzdžiui, siuvinėtų karoliukais, tenka sumokėti kiek brangiau.
Mergina sako kol kas nemananti, kad „mantaikotai“ gali tapti daugiau negu vieno žmogaus verslu.
„Mantaikotai“ dar ilgai bus tik mano veikla, nes kai viską darau pati, žinau, kad viskas bus padaryta taip, kaip reikia. Tiesa, šiokius tokius pokyčius ir naujoves planuoju. Ketinu pradėti siūti drabužius vyrams. O tiksliau – spalvotus, ryškius lininius šortus. Mano brolis ir dar keli draugai skundėsi nerandantys gražių ir originalių šortų, tad prisižadėjau, kad bus. Mano planuose ir internetinė parduotuvė“, – pasakoja L. Marčiulynaitė.
Jaunoji verslininkė mano, kad Lietuvoje neabejotinai įmanoma pačiam sau susikurti ateitį, darbo vietą, tereikia noro ir užsispyrimo. „Dalis mano draugų yra užsienyje. Ten jie uždirba daugiau nei Lietuvoje, tačiau dirba nemėgstamą darbą. Aš irgi svarsčiau apie galimybę užsidirbti užsienyje, tačiau esu labai didelė patriotė. Pagalvojau, kodėl aš turiu kažkur išvažiuoti, jei galiu bandyti čia kažką daryti pati?“ – sako L. Marčiulynaitė.
