Ties Vilniumi, ant Riešės tvenkinio kranto, – kaimo turizmo sodyba, į kurią svečius suveža dvikinkės karietos? Neįmanoma? Anaiptol.
Jei tik į karietas bus pakinkyti Riešėje esančio žirgyno arkliai, o sodybai pamatus paklos pats žirgynas, visko galima tikėtis.
Tačiau šiuo metu Lietuvos žirgynas turi tik svečių namus ir juose be didelės pompastikos priima savo svečius.
Problemų netrūksta
Žirgyną kamuoja problemos, paveldėtos iš sovietmečio.
Ūkiniai pastatai seniai juto šeimininko ranką, o žirgynui priklausančiose pievose šieną pjauna sena šienapjovė, o iš laukų jį suveža seni traktoriai „Belarus“.
Lietuvos žirgynas, nuo 2004-ųjų taip ir nesugebėjęs ištiesti rankos iki ES paramos, priverstas sukti galvą, ko griebtis.
„Padėtis prasta. Tačiau žvalgytis atgal ir į ką nors baksnoti pirštu būtų neprotinga. Dabar svarbiausia – pasitelkti gerus vadybininkus ir imtis darbo“, – sakė bendrovei Lietuvos žirgynui šiemet pavasarį pradėjęs vadovauti Žilvinas Tomas Badikonis.
Į vadovo kėdę jis persėdo Ukmergėje pastatęs „Narbuto ir Ko“ biuro baldų gamyklą, prieš tai dirbęs bendrovėje "Dvarčionių keramika". O dabar jam tenka braižyti žirgyno atnaujinimo ir plėtros planus.
Nuomoja gardus
Pagrindinė Lietuvos žirgyno misija - išsaugoti ir tobulnti vietinių lietuviškų veislių arklių - žemaitukų, stambiųjų žemaitukų, Lietuvos sunkiųjų, trakėnų - genofondą. Taip pat - rengti žirgus sportui bei pardavimui.
„Viena mūsų vizijų – Riešėje sutelkti paslaugas, o dalį žirgų, pavyzdžiui, stambiųjų žemaitukų, pervežti į Sartų žirgyną. Tuo tarpu Riešėje esantis žirgynas yra unikalus. Jis yra prie pat sostinės, susisiekimas su juo ypač geras. Tad yra unikali galimybė sukurti stiprią sporto ir pramogų bazę“, – kalbėjo Ž.T.Badikonis.
Ir anksčiau pertvarkant valstybinius žirgynus vilniškiame buvo numatyta plėtoti paslaugas. Bet prieš šešetą metų, kai buvo braižomi jų sujungimo planai, greta Vilniaus dar nebuvo tiek daug privačių žirgynų.
Pastaruoju metu konkurencija smarkiai padidėjo, ypač teikiant paslaugas privatiems klientams.
Šiuo metu Riešėje privatiems žirgams yra nuomojama apie 30 gardų. Šeimininkai kasdien atvažiuoja jų prižiūrėti, prajodinėti.
Išnuomotuose garduose avižas kramsnoja buvusio krepšininko Virginijaus Praškevičiaus, aktoriaus Andriaus Kaniavos ir kitų garsių žmonių žirgai.
Gardų nuoma, Ž.T.Badikonio teigimu, – patraukli paslauga. Gardai valomi, kreikiami, žirgai girdomi ir šeriami. Be to, jų savininkai naudojasi didžiausiu Vilniaus apskrityje maniežu bei esančiu hipodromu.
Visa tai per mėnesį nuomininkams kainuoja apie 750 litų. Už papildomą mokestį suteikiama ir papildomų paslaugų.
„Mūsų žirgyne dirba ir veterinarijos gydytojai, ir zootechnikai. Todėl prireikus pagalbos ji visada yra po ranka", – pasakojo Ž.T.Badikonis.
Karietomis – iki Varšuvos
Dar viena paslauga, be kurios sunku būtų įsivaizduoti žirgyną, – jojimo pamokos arba pasijodinėjimas. Tai pramoga, kurią neretai žmonės perka draugams kaip dovaną.
Ypatingas dėmesys skiriamas ir kitoms pramogoms, iš jų naujausia – pasivažinėjimas pašto karietomis. Dvikinkę arba keturkinkę kuo puikiausiai vadelioja žirgyno darbuotojai, kurių vienas specialiųjų vadeliojimo įgūdžių įgijo Vengrijoje.
Lietuvos žirgyno žemaitukai šįmet ištvėrė sunkų išbandymą.
Gegužę jie buvo pakinkyti į dvi pašto karietas ir per pustrečios savaitės įveikė 800 kilometrų kelią, besidriekiantį nuo Latvijos ir Rusijos sienos per Lietuvą iki Varšuvos. Per dieną įveikdami po 50-60 kilometrų žygeiviai Lenkijos sostinę pasiekė gegužės 31-ąją.
Sunkias, kone pusantros tonos sveriančias pašto karietas pasikeisdami traukė stambieji žemaitukai – ištvermingiausi lietuviškų veislių arkliai.
„Dabar mūsų tikslas – išplėsti karietų nuomos paslaugą. Žirgų traukiamos karietos labai puošia viešųjų ar privačių įstaigų organizuopjamus renginius, miesto šventes, kaip ir asmenines šventes, sukaktis, vestuves.
Tai unikali paslauga, juoba kad turime ir autentišką karietą, pagamintą pagal senovinių pašto karietų modelį“, – sakė Ž.T.Badikonis.
Šįmetė ekspedicija tik dar kartą patvirtino, jog stambieji žemaitukai yra ištvermingi šaltų nervų. Jie nesibaido, nereaguoja nei į krovininius automobilius, nei į kurtinamą triukšmą.
Technika – jau persenusi
Lietuvos žirgynas, braižydamas plėtros planus, sprendžia ir kitą jam aktualią problemą: siekia atnaujinti žemės ūkio techniką. „Birželio pradžioje buvo pats šienapjūtės įkarštis, tačiau apsirūpinti pašarais nėra paprasta. Sena technika lūžta, žirgyno ūkis apgailėtinos būklės.
Daugumai traktorių – per 20-30 metų. Visa laimė, kad visuose trijuose žirgynuose dirba geri mechanikai, kurie sugeba suremontuoti traktorius taip, kad jie dar važiuotų.
Alternatyvos neturime. Ūkininkai už technikos nuomą užsiprašo didelių kainų, o tuo užsiimančios įmonės nenuomoja padargų“, – sakė Ž.T.Badikonis.
Ne ką geresnė ir ūkinių pastatų būklė. Dauguma arklidžių bei daržinių statytos prieš keturis dešimtmečius ir mažai mačiusios remonto.
Per visą Nepriklausomybės laikotarpį į visą šį ūkį buvo labai nedaug investuota.
Iki šiol žirgynas nepasinaudojo jokiomis ES kaimo plėtrai skirtos paramos programomis. Net ir paramą, kuri buvo skiriama kaimo turizmo plėtrai, visi žirgynai pražiopsojo, nors ir Nemuno, ir Sartų, ir Riešės žirgynus supa nepaprasto grožio apylinkės.
Ž.T.Badikonis pirmtakams nelinksta versti bėdos. Galbūt žirgynui trūko geros šeimininko rankos, galbūt vadybinio, toliaregiško požiūrio, o gal dėmesys žirgams išbluko pasiklydus tarp visų veislininkystės knygų ir joms skirtų pinigų dalybų.
„Vis dėlto iš pelenų prikelti ūkį lengviau negu rasti paauksuotas durų rankenas ir kasdien sulaukti priekaištų, kad nuo jų nenuvalytos dulkės“, – šyptelėjo Ž.T.Badikonis.
Viltis jis sieja su naujais specialistais – vadybininkais, zootechnikais, arklininkais. Kol kas jų visų verkiant trūksta.
„Atliekame studijas, kuriame vizijas. Mūsų norai labai paprasti. Kadangi žirgynas prie miesto, vadinasi, sporto, pramogų ir gardų nuomos paslaugos turi kaip reikiant sutvirtėti. Žirgynas turi tapti turistų lankomu objektu.
O kad taip nutiktų, reikia ir žinių, ir žmonių, ir investicijų“, – kalbėjo Ž.T.Badikonis.
Tarp klientų – ir ūkininkai
Žirgų sporto reikalai žirgyne taip pat ne iš geriausių.
„Turime gerų trenerių, kurie rengia vaikus varžyboms, tačiau jų nepakanka.
Šiuo metu yra daug daugiau norinčių joti, nei galime priimti. Norint priimti daugiau trenerių, reikia papildomo finansavimo. Tai, ką uždirbame, atitenka dabartinių trenerių ir arklininkų algoms“, – sakė Ž.T.Badikonis.
Pagrindinės pajamos žirgyną pasiekia iš veislininkystės programos ir tiesioginių išmokų už pievas. Europos Sąjungos pinigų dar gaunama už senųjų lietuviškų arklių veislių išsaugojimą.
Ūkininkai taip pat yra žirgyno klientai. Jie paprastai ieško ūkiui tinkamų arklių. Tokių, kuriuos galima parduoti, sąrašas yra nuolat atnaujinamas. Tačiau pačių geriausių veislinių eržilų – reproduktorių ir kumelių – žirgynas neparduoda. Jie saugomi ir naudojami bandai didinti.
„Paprastai žmonės ieško arklio su kilmės dokumentais, kuris mokėtų traukti kinkinį, būtų išjodinėtas, o svarbiausia – pigus“, – nusijuokė Ž.T.Badikonis.
Skirtingi žirgai, skirtinga ir veikla
Riešėje esanti bendrovė Lietuvos žirgynas pavadinimą pakeitė ne taip seniai – 2012-aisiais, kai buvo pertvarkyti visi trys valstybiniai Vilniaus, Sartų (Zarasų r.) ir Nemuno (Šilutės sav.) žirgynai.
Visų padalinių veikla skirtinga, kaip ir juose laikomi arkliai. Riešėje veisiami ir treniruojami senųjų lietuviškų veislių arkliai: žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji ir trakėnai. Laikoma ir arabų veislės arklių.
Sartų žirgynas rūpinasi stambiaisiais žemaitukais ir ristūnais.
Nemuno žirgyne didžiausia – trakėnų veislės banda, jame auginami ir Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai. Be to, žirgynui priklausančiame veislininkystės ūkyje yra auginama simentalių veislės galvijų banda.
Lietuvos žirgynuose, 2014-ųjų birželio 1 d. duomenimis, buvo 1000 arklių ir kumeliukų. Žemę žirgynai nuomojasi iš valstybės. Jos deklaruojama apie 1100 hektarų.
