Lietuvoje kailinius žvėrelius – audines, lapes, šinšilas - augina apie 120 smulkių ar stambesnių ūkių. Tačiau vienintelės šinšilos iš švelniakailių gyvūnėlių yra lyg pamestinukės. Jų gerove, bent jau formaliai, mūsų valstybė dar nėra pasirūpinusi.
Koks turi būti narvelio tūris, kad šie žvėreliai gausiau vestų palikuonis, o kailiukai aukcionuose patektų į geriausiųjų rinkinius?
Dėl tokio, atrodytų, paprasto klausimo pastaruoju metu užvirė ginčai tarp kailinių žvėrelių augintojų bei gyvūnėlių gerove besirūpinančių institucijų.
Dar 2012-aisiais, per gyvūnų gerove besirūpinančių Europos Komisijos veterinarijos tarnybos inspektorių vizitą paaiškėjo, kad lietuviai kaip nori, taip ir augina šinšilas. Nors Lietuva ir yra pasirašiusi Europos konvenciją dėl ūkinių gyvūnų apsaugos, joje numatytos rekomendacijos mūsų šalies teisės aktuose dar neatsidūrė.
Bėda ta, kad kitų švelniakailių žvėrelių - audinių ir lapių - auginimo sąlygas mokslininkai yra gerai ištyrę, todėl ir reikalavimai, keliami šių gyvūnų augintojams, yra konkretūs ir aiškūs. Tuo tarpu šinšilų gerovė paremta tik jų augintojų patirtimi, - jokių mokslinių tyrimų niekur nėra atlikta.
Šiemet Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) suskato rengti dokumento projektą, - perkelti konvencijos nuostatas į nacionalinę teisę.
Tačiau tą „projekto projektą“ išvydę žvėrelių augintojai griebėsi už galvos. Mat, nurašius pažodžiui konvencijoje pateikiamas rekomendacijas, paaiškėjo, kad šinšilų narvelių tūris turi būti net 13 kartų didesnis, nei dabar yra jas auginančiuose Lietuvos ūkiuose.
Plėsis ar sužlugs?
„Rekomendacijos turi būti nustatytos. Dėl to nė negali būti ginčų. Tačiau Europoje niekas nereikalauja aklai jų nurašyti nuo konvencijos. Todėl ir kilo ginčų su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba dėl narvelių matmenų“, - sakė Tradicinio atsakingo gyvūnų auginimo verslo asociacijos „Tagava“ atstovas Alvydas Barsteiga.
Būtent – dėl matmenų: narvelių pločio, ilgio ir aukščio. Gyvūnų gerove besirūpinančios ES, o kartu – ir Lietuvos institucijos nematuoja nei aplinkos temperatūros, kurioje auginami šie kalnų graužikai, nei kitų sąlygų. Joms svarbiausia – narvelių dydis.
Tačiau būtent tai nulemia, ar Lietuvoje išliks šinšilų auginimo verslas, ar žlugs.
Šveicarija, Vokietija, Italija, Jungtinė Karalystė – šios šalys praėjusį dešimtmetį buvo aklai perkėlusios konvencijos nuostatas į savo nacionalinę teisę. Kailiukų verslo jose nebeliko, - jis žlugo. Kitos ES valstybės elgėsi išmintingiau.
Šiuo metu Lenkija, Lietuva, Vengrija, o pavyumui - Kanada ir Suomija yra svarbiausios žvėrelių kailiukų tiekėjos pasaulyje. Mūsų šalies augintojai apskritai į aukcionus nugabena 1,2 proc. viso pasaulio kailiukų.
Didžiausi jų pirkėjai telkiasi Kinijoje, Rusijoje, Jungtinėje Karalystėje bei Arabų šalyse.
„Juk aukcionai, kuriuose mūsų šalyje užaugintų šinšilų kailiukai patenka tarp geriausiųjų, yra ne kas kita, kaip šių gyvūnų gyvenimo sąlygų patikrinimas. Jei jie auginami netinkamai, gyvūnų vada būna maža, o kailis – blogas, kurio niekas nė neperka“, - sakė „Tagava“ vadovas Tomas Gailius.
Užuovėją rado Seime
Tad nuo mūsų šalies institucijų dabar priklauso, ar kailiukų verslas plėsis, ar žlugs. Neatsitiktinai trečiadienio, - liepos 16-osios pavakare į posėdį gesinti verslą ėmusios laižyti ugnies subėgo Seimo narių, padedančių spręsti kaimo bendruomenėms ir ūkininkams rūpimus klausimus, parlamentinė grupė, sukvietusi ir Žemės ūkio ministerijos, ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT), ir „Tagava“ atstovus.
Visi jie sutarė: startas link gyvūnų gerovės sąlygas numatančio dokumento turi prasidėti nuo mokslinių tyrimų. „Objektyviausi bus ties skaičiai, - tokie natvelių matmenys, kurie atsiras atlikus mokslinius tyrimus ir nustačius, kokios šinšilų auginimo sąlygos joms – pačios tinkamiausios“, - sakė A.Barsteiga.
Jo teigimu, nėra nustatyta konkretaus laiko, per kurį Lietuva privalo suskubti, - parengti teisės aktus. Tačiau būgštaujama, kad gyvūnų gerove besirūpinanti VMVT gali verstis kūlio, ir skubės parengti teisės akto projektą iki metų pabaigos. O tiek laiko moksliniams tyrimams atlikti tikrai nepakaks.
„Jei teisės akte išliks nuostata, kuri numatyta konvencijoje – šinšilos šeimai skirtas narvelis turi būti metro aukščio ir pusės kvadratinio metro ploto, tuomet verslas bus sužlugdytas“, - vienas per kitą kartojo „Tagava“ atstovai.
„Tai pripažįsta ir pati Europos Komisija: ES nėra jokių duomenų apie tai, nei kaip šie švelniakailiai graužikai turi būti auginami, nei kokios įtakos tos gyvenimo sąlygos turi kailiukų kokybei. Užtat Lietuva gali pirmoji atlikti mokslinius tyrimus. O visa Europa - jais vadovautis“, - sakė A.Barsteiga.
Žvalgosi į kaimynus
Lietuviai, auginti kailinius žvėrelius išmokę iš lenkų, pastaruoju metu atidžiai varto kaimynų parengtus teisės aktus.
Lenkijoje žemės ūkio ministro įsakymu yra numatyta, kad šinšilai skirto narvelio aukštis turi būti 34, plotis – 40, ilgis – 50 centimetrų.
Tuo tarpu EK rekomenduoja, kad vienam gyvūnui narve būtų skiriama pusė kubinio metro.
Tarnyba atsitraukė?
„Buvo toks teisės aktų projektas pasirodęs, kurį rašant konvencijos nuostatos tiesiog buvo į jį perkeltos. Ir, galbūt, net išsiųstas derinti su visuomeninėmis organizacijomis. Tai ir sukėlė mums nerimą“, - sakė „Tagava“ valdybos pirmininkas Ernestas Kovalčiukas.
Žvėrelių augintojų paniką sukėlė dar ir tai, kad VMVT esą griebėsi „kabinetinės teisėkūros“ - nurašė pažodžiui rekomendacijas. O jas EK yra išleidusi, neatsižvelgdama į jokius mokslinius tyrimus, - narvelių parametrai jos išleistose rekomendacijose niekuo nepagrįsti. Pasak VMVT Gyvūnų gerovės skyriaus viršininko Egidijaus Mecelio, panikai nėra jokios dingsties. Nes ši tarnyba kol kas yra parengusi tik teisės akto „projektų projektą“.
„Mes turime parengti tokį dokumentą, kuris realiai veiktų: kad būtų naudingas mums, - kontroliuojančiai institucijai. naudingas jis turi būti ir žvėrelių augintojams, kad jie galėtų įgyvendinti reikalavimus, o aukcionams tiekiami žvėrelių kailiai būtų konkurencingi.
Konsultuojamės ir su Europos teisės departamentu, ir su socialiniais partneriais, kad galėtume konvencijos priedus teisingai perkelti į nacionalinę teisę ir kad tai netaptų našta verslui", - sakė E.Mecelis.
Jo teigimu, VMVT svarstė įvairūs dokumento variantai. Vienas jų ir buvo – patvirtinti tokius reikalavimus, kokie numatyti konvencijoje. "Bet dėl to narvų ploto ir sulaukėme nemažai pastabų iš žvėrelių augintojų", - užsiminė E.Mecelis.
VMVT praėjusią savaitę dar kartą kreipėsi į Europos departamentą, prašydama išaiškinti, ar į rengiamą savo teisės aktą gali įkelti nuostatą, kad jame pateikiami reikalavimai būtų rekomendacinio pobūdžio. Taip norima iš anksto užbėgti už akių galimoms EK sankcijoms.
Parlamentinės darbo grupės posėdyje sutarta - būtina žingsniuoti link mokslinių tyrimų. Juos turėtų atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos mokslininkai, o bazę tam suteikti žvėrelių augintojai.
Superka lenkai
Šinšilas dažniausiai augina šeimos, - vyresnio amžiaus žmonės, kurie taip prisiduria pinigų prie pensijos.
„Į audinėms ir lapėms skirtas fermas tenka investuoti milijonus litų. Tuo tarpu šinšilas auginti – daug paprasčiau. Neretai tai daroma joms pritaikius garažą.
Norint pradėti šinšilų verslą pakanka iš pradžių turėti apie 4 tūkst. litų investicijų. Tad jis ypač parankus provincijoje gyvenantiems žmonėms. Nereikia nei specifinių žinių, nei fermų. Kaimo žmonės gali užsidirbti – tereikia noro“, - kalbėjo A.Barsteiga.
Lietuviai, praėję kursus ir gavę pažymėjimą, patys gali skersi šiuos graužikus, o kailiukus – išdžiovinti. Tačiau dažniausiai nė to neprireikia – iš smulkių ūkių šinšilas nuperka lenkai.
