Liepos viduryje „Beta.lt“ svetainėje pasirodė informacija apie Vilniaus turizmo agentūros „Želesa“ siūlomą 759 litų vertės kelionę į Slovakiją, rašo „Lietuvos rytas“.
Grupinį kuponą įsigijusiems asmenims už šešių dienų išvyką reikėjo mokėti 499 litus. Dar 60 litų įvertintas degalų mokestis.
„Susigundžiusi patrauklia kaina, siūlomu aktyviu poilsiu, pramogomis vandens parkuose, gamtos stebuklais, plaukimu kalnų upe, viešnagėmis istoriniuose miestuose ir didingose pilyse, išsirengiau į kelionę kartu su mažamete savo dukterimi“, – pasakojo A.Lapinš.
Kelionės „Slovakijos rojus“ kuponus įsigijo apie šimtą turistų. Nurodę pradinį kelionės tašką prie Vilniaus geležinkelio stoties organizatoriai perspėjo, kad visi susirinktų laiku, bet patys elgėsi kitaip – „Želesos“ autobusai vėlavo daugiau kaip pusvalandį.
Autobusams pajudėjus, grupę lydinti gidė pranešė, kad iš kiekvieno turisto surinks po 100 eurų bilietams į Slovakijoje lankomus objektus, nors kelionės kuponuose buvo nurodyta, kad tam reikės tik 50 eurų.
A.Lapinš bandė išsiaiškinti, kiek iš tikrųjų kainuos ekskursijos. „Želesos“ administratorė jai pasakė, kad reikės 75 eurų.
Bijojo pavėluoti į keltuvus
Klaipėdietė piktinosi, kad prieš kelionę nurodytų Slovakijos grožybių lankymo grafiko nesilaikyta.
„Organizatoriai žadėjo, kad prie Oravos pilies būsime rytą, tačiau atvažiavome tik 13 val. Atvykę į Žemuosius Tatrus nuo įspūdingo Chopoko kalno atsiveriančiais kvapą gniaužiančiais vaizdais grožėjomės tik 20 minučių.
Gidė mus vis skubino, sakė, kad ilgiau laiko praleidę kalno viršūnėje pavėluosime į keltuvus, kurie veikia tik iki 17 val. Už viską sumokėję 16 eurų grįžome į autobusus it musę kandę“, – apgailestavo A.Lapinš.
Du viršūnėje užtrukę turistai nesuspėjo į paskutinį keltuvo reisą – jiems nuo dviejų kilometrų aukščio kalno teko leistis pėsčiomis.
Aplankė ir Slovakijos rojų
Bene labiausiai visus viliojo nacionalinis parkas, vadinamas Slovakijos rojumi.
Ne tik A.Lapinš, bet ir kiti turistai, regis, tik dėl ekskursijos po šią nuostabaus grožio vietovę leidosi į kelionę. Tačiau ir čia, pasak A.Lapinš, nebuvo išvengta apmaudžių nesusipratimų.
Gidė turistams pranešė, kad po parką galima keliauti dviem trasomis: viena yra nesunkiai įveikiama, o kita, ilgesnė, – ekstremalių pojūčių mėgėjams. Liepė žmonėms apsirengti taip, kad drabužiai dengtų visą kūną, nes visur bus sužėlusios aukštos žolės, dilgėlės.
A.Lapinš su trylikamete dukterimi nusprendė sekti paskui gidę lengvesne trasa. Kai kurie turistai, išsigandę keturių valandų ekstremalios kelionės, liko prie autobusų.
Kopiančius į kalnus žmones prie šlaitų sprausdavo siauru keliu rąstus vežantys vilkikai.
Užsiropštusi į kalnus, bet stulbinamų grožybių nepamačiusi grupė tuo pačiu keliu grįžo atgal. Prie autobusų likę turistai, nesulaukdami „ekstremalų“, pasuko į mišką nusifotografuoti. Tarp jų buvo A.Lapinš su dukterimi ir dar du keliautojai. Pasak jos, gidė tam neprieštaravo.
Pasiklydo kalnų tarpekliuose
„Žengdami miško taku pasiklydome. Matėme putojančius krioklius, lipome į stačius skardžius atremtomis medinėmis kopėčiomis. Tuo pačiu keliu grįžti buvo neįmanoma. Tik vėliau supratome patekę į ekstremalią trasą, apie kurią nieko nežinojome.
Nesulaukdami pasiklydėlių „Želesos“ atstovai ėmė jiems skambinti mobiliuoju telefonu: išbarė, pareiškė, kad vėluojančių turistų niekas nelauks – jiems patiems teks susirasti transportą ir nuvažiuoti iki kito lankomo objekto arba viešbučio mieste, kur buvo apgyvendinta grupė“, – pasakojo A.Lapinš.
Kalnuose pasiklydusi A.Lapinš tvirtino po pokalbio su „Želesos“ vadovu Leonidu Fedorenka supratusi, kad jos likimas niekam nerūpi: „Apėmė neviltis, duktė išsigando. Nežinojau, kaip išsikapstyti ir nusigauti iki viešbučio – turėjau tik asmens tapatybės kortelę ir keletą eurų.“
Kalnai – išgyvenimo stovykla
Kelionės organizatoriai nejuokavo – paliko keturis kalnuose klaidžiojančius žmones. Kartu su turistų grupe į Slovakiją vykęs „Želesos“ vadovas L.Fedorenka, pasak A.Lapinš, jai jokios informacijos, kaip nuvažiuoti iki artimiausio miestelio, nesuteikė.
„Žmonės vėliau man pasakojo, kaip jis ramino kitus keliautojus – esą nieko baisaus kalnuose neatsitiko, pavėlavę į autobusus turistai patys sužinos kelią ir atvyks į viešbutį savarankiškai“, – pasakojo A.Lapinš.
Moteris prisipažino, jog „Slovakijos rojaus“ trasose ją buvo apėmęs siaubas: „Pasijutau kaip skautų išgyvenimo stovykloje. Kopiančius į kalnus turistus gidai privalo iš anksto supažindinti su vietove. Ne visų sveikata yra geležinė – man kenkia didesnis fizinis krūvis.“
Išsikapsčiusi iš kalnų spąstų A.Lapinš lengviau atsikvėpė, kai išsiaiškino, kad atstumas iki Prospero miestelio – tik 18 kilometrų. Pinigų nuvažiuoti iki viešbučio maršrutiniu autobusu užteko.
Patys kalti, kad nerado kelio
Po šio incidento kelionės organizatoriai elgėsi taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Viešbutyje per pusryčius A.Lapinš mėgino kažką sakyti, bet L.Fedorenka pareiškė surašęs aktą, jog pasiklydėliai patys kalti, kad buvo palikti kalnuose, – reikėjo laiku atvykti prie autobusų.
Klaipėdietė prisiminė ir daugiau nesklandumų: „Vienas autobusas sustojo – sprogo padanga. Prie Veličkos druskų kasyklų gidė Rita mums pranešė, kad atvykome į vyno muziejų, kuriame vyks degustacija. Už tokią ekskursiją nesumokėjusiems turistams liepta laukti lauke.
Bet greitai ir jie buvo pakviesti į vidų, kai gidė susivokė atvedusi žmones į druskų kasyklas, o ne į vyno muziejų – šį objektą aplankėme vėliau. Autobuso vairuotojas tuo metu keitė sprogusią padangą.“
Sraunia upe – be liemenių?
Turistai dar aplankė Dobšinos ledo urvus ir įspūdingas Demenovkos urvų stalagmitų galerijas su ten telkšančiais požeminiais ežerais. A.Lapinš stebisi, kad gidės turistų iš anksto neinformavo apie maršrutą: „Norint pamatyti ledo urvus, reikėjo apie dvidešimt minučių kopti į kalną.
Moteris nebūtų lindusi į ledo urvus. Pasak jos, ne visi žmonės sušilę gali būti šaltyje: „Bet „Želesos“ atstovai apie oro temperatūrą po žeme mums nepranešė, jie kalbėjo tik apie stalagmitų galerijas. Dar plaukėme mediniais plaustais sraunia ir akmenuota Dunajeco upe.“
Paklausta, ar visiems vandens turizmo mėgėjams užteko šalmų, gelbėjimo liemenių, A.Lapinš tik šyptelėjo: „Jokių liemenių ir šalmų nebuvo. Tik kalnuose žmonėms, kurie nusprendė kopti sunkesniais maršrutais, kelionės organizatoriai nurodė pasiimti sveikatos draudimo korteles.“
Atrodė kaip po maratono
Važiuojant per Lenkiją buvo numatyta ekskursija po Krokuvą, žadėta, jog turistai valandą galės pavaikštinėti po miesto centrą. A.Lapinš sakė, kad jie iš autobusų buvo išlaipinti tik simboliškai: „Po trijų minučių jau reikėjo važiuoti, kad spėtume pamatyti Veličkos druskų kasyklas.“
A.Lapinš į atmintį įsirėžė paniurę bendrakeleivių veidai: „Buvome panašūs ne į poilsiautojus, o į bėgikus po varginančio maratono. Juk nuolat skubėjome, vėlavome į ekskursijas, nebuvo kada užsukti į kavines. Gidės dažnai siūlydavo patiems kasose pirktis bilietus.“
Dėl nesklandumų ir sugadintos nuotaikos A.Lapinš kaltina palydovus: „Jie teikdavo prieštaringą informaciją.
Vairuotojų lenkų nei ko nors paklausi, nei paprašysi. Užsakyti autobusai – nepatogūs, techniškai nesutvarkyti, viename žmonėms ant galvų lašnojo vėdintuvo vanduo.“
Siūlo keliauti „Mercedes“
„Slovakijos rojumi“ nusivylę žmonės iš kelionės organizatorių jokių piniginių kompensacijų nereikalauja.
Tačiau A.Lapinš apie patirtus nepatogumus nutarė informuoti Vartotojų teisių apsaugos tarnybą: „Pabaigoje visos bėdos užsimiršta, bet šįkart įvyko kitaip – skundą pasirašė dešimt žmonių.
Norime perspėti kitus, kad būtų atsargesni rinkdamiesi siūlomų pigių kelionių organizatorius.“
„Želesos“ vadovą L.Fedorenką pribloškė žinia, jog atsirado nepatenkintų šia kelione: „Keli nedrausmingi, atsakomybės jausmą praradę turistai vos nesugriovė kruopščiai parengtos programos ir dar drįsta skųstis.
Kelionė sustyguota taip, kad žmonės už minimalią kainą kalnuotais keliais nuvažiavo 2800 kilometrų, daug pamatė, nakvojo patogiuose viešbučiuose.
Niekas nesiskundė, tik dėkojo mums. Kas nenori laikytis tvarkos, tegul važinėja po Slovakijos kalnus savo „Mercedes-Benz“.“
