Estijoje jau nuo 2005 metų veikianti taros surinkimo automatų sistema davė puikiausių vaisių: ten surenkama apie 80 procentų į rinką patenkančių pakuočių.
Pas mus už jas užstato mokėti kol kas nereikia, todėl belieka plastiko tarą mesti į jai skirtus konteinerius. Deja, tai nėra veiksminga: taip sutvarkoma vos iki ketvirtadalio pakuočių.
Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija bei Natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija rugpjūčio mėnesį jau įsteigė viešąją įstaigą „Užstato sistemos administratorius“ (USA). Ši įstaiga spalį Aplinkos ministerijai teiks dokumentus depozito sistemai diegti.
Kaip ateityje Lietuvoje bus surenkama tara ir už ją grąžinamas užstatas? Kokios naudos galima tikėtis iš šios naujovės? Apie tai – pokalbis su USA vadovu Gintaru Varnu.
– Atrodo, kad plastiko konteinerių apstu. Tad kam dar reikia specialių taros supirkimo aparatų, į kuriuos teks investuoti milžiniškas sumas?
– Tokią užstato sistemą diegia šalys, kurioms sunkiai sekasi tvarkyti į rinką patenkančias atliekas. Lietuva šiuo atžvilgiu tikrai neturi kuo pasigirti.
Tačiau užstato ir konteinerių sistemos ateityje veiks sykiu. Mat užstatas bus imamas tik maždaug už 10 proc. į rinką patenkančių pakuočių. Kol kas nenumatyta jo reikalauti nei už kartoninę pieno tarą, nei už, pavyzdžiui, šampūno buteliukus.
O gėrimų – alaus, mineralinio vandens, vaisvandenių ir kitų – pakuotės labiausiai teršia gamtą. Per metus net pusė milijardo jų sumetama ne į plastiko konteinerius. Gerai, jeigu dar patenka į sąvartynus, bet neretai jos mėtosi pakelėse ar paežerėse.
Pripažinkime: gamtoje mažai kas vartoja pieną ar trenkasi galvą šampūnu. Todėl imtis civilizuotai tvarkyti gėrimų pakuotes būtina pirmiausia.
Pagal numatytą tvarką, viskas bus gana paprasta. Didesnėse nei 300 kvadratinių metrų parduotuvėse ir kaimo krautuvėse stovės taros supirkimo aparatai, į kuriuos bus galima grąžinti plastiko tarą ir atgauti sumokėtą užstatą – 0,35 lito.
Tiesa, tuomet Lietuvoje jau galios bendra ES valiuta, todėl užstatas sieks 10 euro centų.
– Jau seniai galima atsiimti pinigus už stiklinius alaus butelius. Ar būsimi aparatai priims ir juos?
– Be jokios abejonės. Stiklo taros grąžinimo sistema pasiteisino – jau dabar sugrįžta 5 iš 6 butelių, nes už juos imamas 25 centų užstatas. Tačiau aparatai priims ir plastiką, ir skardines.
Sugrąžinti pastaruosius kol kas žmonės nėra skatinami finansiškai. Juk supirktuvėse, kurių ir šiaip nėra pernelyg daug, už PET taros kilogramą mokama vos 0,75 lito, už aliuminio skardinių kilogramą – 1,25 lito.
Galbūt taros supirkimo aparatus buvo galima parduotuvėse statyti jau anksčiau.
Tačiau kol užstatas imamas tik už stiklo pakuotes, ir tai ne visas, nesusidaro kritinės masės, kad atsipirktų investicijos.
Pridėjus plastiko ir skardos tarą viskas keičiasi.
– Skelbiate, kad USA steigėjai vienija apie 80 proc. taros į rinką patiekiančius gamintojus bei importuotojus. Ką daryti likusiems?
Ar jie galės dalyvauti šioje sistemoje?
– Tam nėra jokių kliūčių. Kad nebūtų pernelyg daug administravimo bendrovės steigėjų, nutarėme pasekti Estijos pavyzdžiu – viešąją įstaigą kūrė prekybininkus, gamintojus ir importuotojus vienijančios asociacijos.
Kas norės jungtis prie sistemos, galės arba stoti į jau veikiančias asociacijas, arba kurti naujas. Kelių yra daug, visi jie atviri. Kita vertus, visi galės naudotis bendrovės paslaugomis vienodomis sąlygomis ir nebūdami jos steigėjai, nes pastarieji joje neturės jokių privilegijų.
Šios administratoriaus planuojamos investicijos ir pajėgumai bus pakankami visiems – planuojama tvarkyti visas rinkoje esančias užstatines pakuotes.
Kartais pasigirsta balsų, kad tokių sistemų gali būti ne viena, kad šioje srityje galima konkurencija. Aišku, ji niekam netrukdo, tačiau kitų valstybių, kuriose jau galioja užstatas už gėrimų tarą, patirtis rodo, kad visuomet veikia tik vienas – nacionalinis operatorius.
Sukurti tokią sistemą kainuoja labai daug. Vien į skaičiavimo centrą, kuris įsikurs 5–6 tūkstančių kvadratinių metrų patalpose netoli Vilniaus, turėsime investuoti apie 20 mln. litų. O juk visoje Lietuvoje reikės maždaug tūkstančio taros supirkimo aparatų, kuriems teks skirti 60–70 mln. litų.
Jei kurtųsi dar vienas operatorius, jo investicijos irgi būtų tokios pat. Tad ekonominiu požiūriu tai nelogiška.
Antra, tai būtų painu vartotojams: jiems tektų aiškintis, kokio operatoriaus paslaugomis besinaudojančio gamintojo gėrimą jis nusipirko, kur reikės sugrąžinti tarą, kad atgautų užstatą.
Beje, noriu pasakyti, kad kuriama sistema vartotojams tiesiogiai tikrai nekainuos: ją finansuoja mūsų viešosios įstaigos dalininkai.
– Aplinką teršia ne tik alaus bambaliai, bet ir kitokia tara. Galbūt ateityje numatoma supirkinėti ir, pavyzdžiui, pieno pakuotes – „Tetrapak“?
– Kol kas nė vienoje valstybėje, kuriose galioja užstato sistema, tai nėra daroma. Tiesiog nėra techninių galimybių. Tačiau taros supirkimo aparatų gamintojai jau užsimena, kad netolimoje ateityje tai taps įmanoma.
Mes, dairydamiesi aparatų Lietuvai, tikrai atsižvelgsime į tokias galimybes.
Aišku, ne iš karto. Pirmiausia reikės įsitikinti, kaip veikia jau numatyta surinkimo sistema.
Jei sėkmingai, po metų ar kitų bus galima svarstyti, kaip į ją įtraukti ir daugiau gamintojų.
Estų patirtis padės išvengti klaidų
Kęstutis Trečiokas
Aplinkos ministras
„Aplinkos ministerija puikiai suvokia šios aplinkosauginės iniciatyvos svarbą ir mano, kad vienkartinių pakuočių užstato sistema yra gera ir priimtina idėja.
Tikimasi, kad šis projektas sulauks visuomenės pritarimo, nes, kaip rodo ES valstybių, kurios turi privalomą vienkartinių pakuočių užstato sistemą (Vokietija, Švedija, Estija, Danija ir kt.), patirtis, ši sistema leidžia surinkti itin daug – net 80–90 proc. tokių pakuočių atliekų. Todėl labai sumažėja aplinkos teršimas, gaunamos kokybiškos ir tinkamos perdirbti pakuočių atliekos.
Vienkartinių pakuočių užstato sistema efektyviai veikia Estijoje, iš jos praktikos galima ne tik pasisemti patirties, bet galbūt net išvengti tam tikrų klaidų.
Ministerijos specialistai toliau derina įstatymo „Dėl užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymus.
Vienkartinių pakuočių užstato sistema šalyje pradės veikti nuo 2016 metų sausio 1 dienos, todėl dar yra laiko galimiems nesklandumams pašalinti. Aplinkos ministerija tikisi visuomenės bendradarbiavimo šiuo klausimu.“
Mokosi iš kolegų
Saulius Galadauskas
Lietuvos aludarių gildijos prezidentas
„Tokiam mechanizmui sukurti vos per pusantrų metų ir efektyviai jį suvaldyti būtina pasitelkti geriausią patirtį.
Mūsų privalumas yra tas, kad glaudžiai bendradarbiaujame su kolegomis Estijoje ir Skandinavijoje, sukūrusiais ten sėkmingai veikiančias sistemas.
Be to, laukia didžiulės investicijos, todėl aludariai yra pasirengę laiduoti bankams už paskolas skaičiavimo centrui.“
Tiki efektyvumu
Tomas Čepononis
Natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacijos vadovas
„Kuriama didžiulė sistema, kurią reikia palaikyti. Mes tikime jos efektyvumu, todėl nusprendėme prisidėti. Pirkėjas neturėtų sukti galvos, kokių gėrimų – alaus ar vandens – tarą rūšiuoti.
Iš esmės visur, kur veikia užstato sistema, rinkos dalyviai solidariai naudojasi bendra sistema. Tik tokia sistema yra suprantama ir patogi vartotojui. Ekonominiai sumetimai taip pat verčia veikti kartu.“
Rengiasi iššūkiams
Laurynas Vilimas
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius
„Prekybininkus užguls, ko gero, didžiausi darbai. Būtent nuo jų priklausys, ar žmonėms sistema bus prieinama ir patogi naudotis. Prekybos centruose turėtų atsirasti taromatai, o mažesnėse parduotuvėse bus steigiami taros supirkimo punktai.
Tikimės, kad prie sistemos prisijungs ir dauguma mažų parduotuvių, kurios priimti depozitinės taros neprivalės. Tik bendra ir visiems prieinama sistema gali būti veiksminga.“
