Vilniuje, ūkininkų turgelyje greta manęs pienu prekiaujanti mergina jį parduoda po 2,2 lito už litrą. „Kodėl taip pigiai?“, - paklausiu. Pasirodo, 2,4 lito vilniečiams – per brangu. Vos tik kaina pakyla 20 centų, prekyba sustoja“, - sako Ukmergės rajone, Vaisgėliškių kaime su tėvais ūkininkaujantis 36 metų Svajūnas Kulėšius.
Iš automobilyje įrengto šaldytuvo, atriedėjęs į turgelį, jis traukia varškės sūrius, grietinę, pieną. „Mūsų ūkis - ekologinis. Už litrą pieno prašau 3,5 lito. Parduotuvėje toks pienas kainuoja 4,3 lito. Bet jo skonis, įpratus prie tikro pieno, kažkoks...“, - vyriškis sugavo iš burnos bebyrančius kritikos žodžius.
Prekybos tinklų parduotuvėse litras "paprasto" 3,2 proc. riebumo pieno kainuoja apie 3,3 lito. Žinoma, tinklai apdalina pirkėjus akcijomis, tačiau ir per jas lietuviško pieno kaina nenusmunka žemiau 2,8 lito. Tačiau miestiečiai, nuolat bambėdami, kad pienas ir jo gaminiai - brangūs, į turgeliuose prekiaujančių ūkininkų produktai kainas ilgokai šnairuoja.
Parduotuvėje varškės sūrio kilogramo kaina svyruoja 22-27 litų. Ūkininkas S.Kulėšius už ekologiško varškės sūrio kilogramą prašo 25 litų, bet žmonėms vis tiek atrodo, kad - daug.
"Tačiau būna ir tokių pirkėjų, kurie nė neklausia kainos. Paragauja. Patiko? Ir perka", - užsiminė Svajūnas.
Statė sūnui
S.Kulėšius kol kas neišsižadėjo ir darbo Norvegijoje. Iki šiol jis gyveno tarp dviejų valstybių: porą mėnesių dirbdavo Anapus Baltijos jūros, porą - šiapus. Bet ir dabar ryšių su skandinavų darbdaviais dar nenutraukė. "Gerai turėti darbą Norvegijoje", - pratarė.
Tačiau jo tėvas Juozas viliasi, kad jo planas susigrąžinti sūnų visam laikui namo - „išdegs“.
„Širdies gilumoje laikau užspaudęs "savanaudišką" tikslą. Gamybos cechą stačiau tam, kad sūnus liktų Lietuvoje. Tokia juk buvo slapta mano idėja. Jis blaškosi tarp Norvegijos ir Lietuvos, o aš stabdau: „O gal norėtum gamybai imti ir vadovauti?“ - pratarė J.Kulėšius.
Įsikibo į gamybą
Išsaugoti žemę, jei įmanoma – imtis gamybos ir rasti produktų prekybos nišą – tai užduotys, kurias tenka įveikti ekologinių ūkių šeimininkams.
J.Kulėšius – buvęs statybos inžinierius. Pienininkystės ūkį jis įkūrė 1991-aisiais. O po vienuolikos metų rankose jau turėjo ekologinio pienininkystės ūkio sertifikatą.
Daugybę metų ekologinį pieną tiekęs kooperatyvui „Eko tikslas“, ūkininkas pamažu ėmė sukti ūkio vežimą link gamybos. Neseniai, vos prieš porą mėnesių baigus gamybos cecho statybas, S.Kulėšius automobilį su ekologiškais produktus pradėjo sukti į ūkininkų turgelius Ukmergėje, Širvintose, Kaune, Vilniuje.
Ūkyje, kuriame šeriama apie 40 karvių, per parą primelžiama apie 600 litrų pieno. Tačiau ekologiškų produktų gamybai jo pasiliekama dar nedaug. Nes gaminiams surasti nišą tarp ekologinių produktų pardavėjų nėra paprasta.
„Bandėme patekti į Tymo turgų Vilniuje – beviltiška. Visos prekybos vietos yra išpirktos. O gal ir konkurentų niekas nenori įsileisti. Pasirinkimo nėra daug. Gavome "Ekoagros" sertifikatą, ir kol kas prekiaujame savo ekologiškais pieno produktais tik ūkininkų turgeliuose. Tačiau jau kalbamės, deramės ir su prekybos tinklais“, - sakė J.Kulėšius.
Vis dėlto didžiausias šio ūkininko rūpestis – surasti tokį užsakovą, kuriam ekologišką pieną būtų galima tiekti nuolat. Egzistuoja tikimybė, kad jį pradės pirkti vaikų darželiai. Jei taip nutiks, tuomet, turint nuolatinių pajamų užnugarį, produktų gamybai bus galima skirti ir daugiau dėmesio.
Kur ta politika?
„Taip norėčiau papolitikuoti, - šyptelėjo J.Kuliešius. - Juk viską, ką darau, ne nuo manęs priklauso. Kodėl pirkau traktorių? Stačiau gamybos cechą? Link to nepastebimai stumtelėjo ne kas kita, bet žemės ūkio politika. Nebūtų buvę paramos, nebūčiau pradėjęs gamybos“.
Ūkininkas juokauja, - būdamas statybos inžinierius, kuo puikiausiai dabar galėtų vadovauti kokiai statybos įmonei. Tačiau nuo 1991-ųjų kartu su žmona Janina kaime „braido po mėšlą“.
Ūkio valdose – 112 hektarų žemės. Tad darbo J.Kuliešius parūpino ne tik sūnui, bet ir kitiems žmonėms – šėrikui, melžėjai, o šiuo metu – ir gamybos technologei.
„Mano gyvenimas man patinka. Patinka ūkininkauti. Galiu fantazuoti, eksperimentuoti. Esu laisvas. Man niekas nemoka algos, bet galiu užsidirbti, keisti dienotvarkę. Tad gyvenu kaip sugebu“, - nė žodžio apie tai, kad sunku ar blogai, nepratarė ūkininkas.
Ir lyg juokais, lyg rimtai pratarė: „Šiuo metu galėčiau būti gudresnis už žemės ūkio ministrus, bet – tik tiek, kiek jau turiu sukaupęs patirties. Tačiau prognozuoti nesugebu. Bet labai gerai matau tas klaidas, kurias padariau statydamas tvartus, gamybos cechą.
Visą gyvenimą klydau ir mokiausi iš to, ką dariau. O dabar esu laimingas. Norėčiau, kad ir kiti taip jaustųsi“.
