Europos Parlamente Briuselyje vakar buvo dalijami lietuviški šokoladiniai sūreliai ir olandiški obuoliai.
Europiečiai ramino vieni kitus, kad nereikia panikuoti, bet sėdėti rankas sudėjus irgi ne laikas.
Lietuviški sūreliai – iš rusų
„Paragaukite tai, ko rusai neteko“, – vaikščiodamas su „Pieno žvaigždžių“ sūrelių pilnu padėklu juokavo europarlamentaras Antanas Guoga.
Ironiška tai, kad sūreliai pirkti rusų parduotuvėje Briuselyje. Rusai lietuviškus pieno produktus dievina, kad ir kur jie gyventų, – Maskvoje ar Briuselyje.
„Tikrai labai skanu. O koks jų pavadinimas?“ – lyg ir nuoširdžiai kalbėjo politikai iš Pietų Europos, pirmąkart paragavę glaistytų sūrelių su užrašu „Nykštukas“.
Olandų gamintojai pyko ant savęs, kad neatsivežė sūrio, būtų pavaišinę Briuselio valdininkus. Juo labiau kad sūrio Olandijoje pilni sandėliai. Rusai mėgo jį, tačiau paskelbus embargą tenka ieškoti pirkėjų kitur.
„Juk kone visą mūsų sūrį į Rusiją vežėte jūs, lietuviai. Jūsų vežėjai neturi darbo, o mes turime ieškoti kam parduoti sūrį“, – „Lietuvos rytui“ skundėsi Olandijos žemdirbių organizacijos tarptautinių ryšių vadovas Klaasas Johanas Osinga.
Konkurencija paaštrėjo
Vakar į Briuselį susirinkę Europos žemdirbių, maisto gamintojų, vežėjų atstovai svarstė, ką daryti, kad Rusijos embargo pasekmės būtų švelnesnės.
Rusų nepriversi atšaukti savo sprendimo, tačiau bėdų yra ir pačioje Europoje. Konkurencija tarp perdirbėjų dar labiau padidėjo, atsirado ir tokių, kurie dempinguoja kainas.
„Panikuoti nereikia, tačiau turime būti solidarūs vieni su kitais ir ieškoti naujų rinkų. Pavyzdys – Lietuva. Mes daugiausia vežėme pieno produktus, tačiau perdirbėjai per trumpą laiką rado kitas rinkas“, – dėstė liberalų frakcijai ALDE priklausantis A.Guoga.
Kaip solidarūs? Nekenkti vieni kitiems, aiškino lietuvis.
Į Parlamento tribūną stojęs vežėjų asociacijos „Linava“ prezidiumo narys Dainius Abramavičius irgi pasigenda solidarumo. Lietuvos vežėjai skundėsi, kad dėl embargo patirti nuostoliai – dar ne viskas. Vakarų Europoje siekiama priversti šalis kertančius vežėjus nakvoti ne mašinų kabinose, o moteliuose ir viešbučiuose. O tai – vėl išlaidos.
„Mes iš viso galime prarasti dešimt tūkstančių darbuotojų“, – nerimavo D.Abramavičius.
Bijo, kad kainos dar smuks
ES į Rusiją negali eksportuoti maždaug 5,1 milijardo eurų vertės maisto produktų. Todėl tenka ieškoti rinkų kitur, o sekasi ne visiems.
Europos ūkininkų ir perdirbėjų atstovai labiausiai nerimavo dėl smunkančių kainų. Kai kurios bendrovės jas jau dempinguoja. Į rinką spraudžiasi ir ES nepriklausančių šalių gamintojai.
„Mūsų eksportas į Rusiją mažėja jau kelerius metus. Dar prieš embargą Rusija visai bandė sustabdyti importą“, – skundėsi Vokietijos ūkininkų asociacijos atstovas Willis Kampmannas.
Pasak jo, Vokietijoje kai kurie gamintojai ėmė elgtis ypač agresyviai – sumažino kainas 10–20 proc. Nors Konkurencijos tarnybos atstovai ir įžvelgė problemų, niekas nepasikeitė.
„Rusijos embargas neturi būti spekuliacijų objektas ir priežastis mažinti kainas. Pripažinkime, kad mes visi bijome kainų karo Europoje“, – teigė Olandijos žemdirbių organizacijos atstovas K.J.Osinga.
Tiesa, renginyje dalyvavę lietuviai gūžčiojo pečiais – nors Rusijos embargas labiausiai kirto mūsų pieno pramonei, produktai Lietuvoje nepinga.
Parama – ne visiems
Kaip turėtų padėti Europa savo maisto gamintojams? Kompensuoti praradimus? Skatinti eksportą? Vokietijos ūkininkų atstovas W.Kampmannas buvo kategoriškas – eksporto kompensacijos – jau atgyvenęs reikalas.
„Tai praeities dalykas. Jos jau atgyveno ir kenkia Europos žemės ūkiui. Šiandienos situacija skiriasi nuo tos, kokia buvo prieš 15 metų. Dabar kainos supanašėjo“, – teigė jis.
Vakariečiai įsitikinę, kad Rusija nesugebės savo produktais užpildyti lentynų. Todėl bus priversta švelninti importo draudimą arba visai jį atšaukti.
O parama turėtų būti taikoma atskiroms šalims, o ne visai ES.
Daugiausia, ką gali padaryti Briuselis, – reklamuoti europietiškas prekes kitur. Dar vienas variantas – naudoti Krizės fondo lėšas. Tačiau dėl to dar nepriimta jokių nutarimų.
