„Esu tikras žemaitis, kilęs iš Kretingos rajono. Jonavoje gyvenu nuo 1990-ųjų. Nėra mano giminėje nei prokurorų, nei kitokių teisininkų. O, gaila.
Jei mano giminaitis būtų prokuroras, gal ir tarnybą turėčiau geresnę. Nedirbčiau mokykloje. Juk žinia, koks joje darbas... Vaistus saujomis tenka gerti. O čia dar ir kaimyno išpuolius tenka atremti“, - atsiduso mokytojas.
Nei šio žmogaus, gyvenančio greta Jonavos esančiame Ragožės kaime, nei ten pat gyvenimo vežimą stumiančio Romulado Olencevičiaus kaimynystė klota ne rožių žiedais, bet jų spygliais.
Taip jau būna, kad kaimynai, kurių trobų langai žiūri vieni į kitus, nėra patys geriausi bičiuliai. Tai vištos daržą iškapsto, tai šunys miegoti neleidžia, - priežasčių apsižodžiuoti niekada netrūksta. Apsikaišioti špygomis ar pasukioti ties smilkiniu pirštą - įprasta.
Tačiau dar blogiau, kai kaimynus supjudo žemės kąsnis ar ne vietoj atsiradęs kelias. Nes tokiame kare pergalės skonio paprastai nė vienai pusei nelemta pajusti. Juoba, kad ne visada yra teisūs ir tie, kurie garsiausiai šaukia.
Apkasuose - „Achemos“ buvusieji
Ant 73 metų R.Olencevičiaus stalo – šūsnis dokumentų, o greta – ne ką menkesnė krūva vaistų pakuočių. „Tapau invalidu, - ranką prie krūtinės prispaudė vyras. - Širdis streikuoja – ritmas sutriko“.
Ginčai dėl žemės, o kartu – ir per ją į kaimynų kiemą sukančio kelio svilina jo gyvenimą pasišokinėdami. „Ūkininkauju ir dabar, bet tai – smulkmena su tuo, ką dariau anksčiau. Auginau galvijus. Turėjau 40 veislinių mėsinių bulių. Bet dabar liko tik bitės“, - pratarė Romualdas.
Jis - „senas achemietis“. Nuo 1972-ųjų iki tol, kol buvo atkurta Nepriklausomybė, jis dirbo „Achemos“ trąšų gamyklos amoniako gamybos ceche. O nuo 1991-ųjų ėmėsi ūkininkauti. Po poros metų, 1993-aisiais, jam buvo paskirtas dar 3,3 hektaro valstybės žemės sklypas greta namų, tame pačiame Ragožių kaime, kuriame jis gyvena. Tuos kelis hektarus žemės prieš 20 metų, tuomečio Jonavos rajono valdytojo sprendimu, jam buvo leista nusipirkti iš valstybės.
R.Olencevičius iki šiol išsaugojo dokumentus, liudijančius, kiek pinigų ir kada jis sumokėjo už valstybinę žemę. Tarp jų – ir „Taupomojo banko“ kvitą, kuriame parašyta, kad už tuos 3,3 hektarus jis anuomet iš kišenės ištraukė 153 litus.
„Tuo metu, 1994-aisiais, žemė tiek ir kainavo. Negraibstė jos žmonės. Be to, antrą kartą už tą pačią žemę sumokėjau 2319 litų 2000-aisiais, kai jos kaina buvo indeksuota.
Vis dėlto realios investicijos į tą nedidelį žemės sklypą buvo daug didesnės. Nes dalis jos buvo vienas šabakštynas, joje vešėjo rankos storumo beržai. Išpjoviau. Samdžiau įmonę „Jonavos hidrotechnika“, - sumokėjau jai už melioraciją 18 tūkst. litų. Dar po 4 tūkst. litų teko pakloti už atgabentą žemę bei už jos išlyginimą. Sutvarkiau tą sklypą, - suguldžiau į jį 26 tūkst. litų.
Šalia iškasiau prūdą, atsivežiau statybinių medžiagų, nes sūnus tame sklype norėjo statyti namus. Ir staiga sužinojau, kad valstybė tą sklypą ėmė ir pardavė dar kartą, tarsi tas sklypas būtų buvęs ne mano, bet jos“, - nuoskaudos ir nuostabos neslėpė jonavietis.
Užkliuvo prokuroro pavardė
Anot pašnekovo, 2006-aisiais jis prarado ramybę. Bandydamas įrodyti, kad ta antrąkart parduota žemė yra jo, jis po įvairias valstybės institucijas ėmė minti takus. Ir tai tebedaro iki šiol.
„Tais 2006-aisiais, kai, vardan tiesioginių išmokų, kaip ir ankstesniais metais, deklaravau žemę, mano sklypų numeriai sutapo su esančiais žemėlapiuose. Bet šiuo metu šios žemės savininkė yra kaimynė Jolanta Bieliauskienė. Ta moteris nusipirko netoli mano sklypo gyvenusio žmogaus sodybą, o po to – ir daugiau žemės iš aplinkinių žmonių.
Nežinau, kokie giminystės saitai ją sieja su kauniečiu prokuroru Nerijumi Bieliausku, tyrusiu pedofilijos bylą. Bet tikriausiai tie ryšiai yra stiprūs. Nes kur besikreipiau, kur berašiau skundus dėl žemės – tuščia jų. Visi jie atsitrenkė lyg žirniai į sieną. Atrodo, kad ta giminystė – lyg skydas, kurio negaliu pramušti", - savo teisybę klojo R.Olencevičius. Žemės sklypo mįslės
Vis dėlto, jei žemės sklypas buvo privatizuotas, kaip jis galėjo vėl atsidurti valstybės rankose? Anot R.Olencevičiaus, čia ir slypi kriminalas. Tai taręs, jis išskleidė ant stalo geodezininkų dar 2000 metais darytą sklypo planą. Apie tai, kad šis planas egzistuoja, vyras esą sužinojo tik 2012-ųjų gegužę.
„Gavau tą planą iš dabartinio susisiekimo ministro Rimanto Sinkevičiaus, kai jis dar buvo Seimo nariu. Praradęs žemę, pagalbos kreipiausi ir į jį, nes jis – kraštietis, be to daugybę metų, kaip ir aš, dirbo „Achemoje“.
Štai tuomet ir suvokiau, kas nutiko. Tas žemės sklypo planas, apie kurio egzistavimą nežinojau, nesutapo su 1999 metais parengto Čičinų kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektu. Jame nebuvo pažymėta dalis man priklausančios žemės.
Bet ties mano pavarde plane kažkaip atsirado parašas, liudijantis, kad su žemės plotu ir sklypo ribomis sutinku. Niekada tokio dokumento nebuvau pasirašęs, - parašas buvo suklastotas“, - štai taip žemės praradimo istoriją pasuko jonavietis.
Ar taip gali būti? „Viena tesimo paskirtų ekspertizių tai pripažino, kita – paneigė. Vis dėlto neabejoju, kad tai padarė žmonės, kuriems parūpo tas mano žemės lopas“, - pratarė R.Olencevičius.
Fronte - pedagogai
„Jeigu būtume nujautę, kur atsidursime, iš tolo tą sodybą būtume aplenkę. Bet dabar kaimyno nepasirinksi. Visiems dėl to – nesaldu. Nėra ramybės. Kenčiame ir tiek, - atsiduso P.Bieliauskas. - Mano žmona Jolanta taip pat – pedagogė, vadovauja vaikų darželiui. Kam mums tos apgavystės? Mums užtenka to žemės gabalėlio, kurį prie namų turime“.
Jis patikino: „Neturiu dėl ko ginčytis. Tai – ne mano, bet kaimyno problemos. Mes jo nekliudome. Tai jis mus po teismus tampė, prokuratūrai skundus rašė. Neturim ramybės. Esame terorizuojami, - ligos nuo tos įtampos apniko. Be vaistų nebeišsiverčiam".
Anot P.Bieliausko, nei jis, nei jo žmona nepirko iš valstybės nė gabalėlio žemės. O sodybą Ragožės kaime jiedu įsigijo per nekilnojamojo turto agentūrą.
„Tą sodybą pardavė buvusio šeimininko našlė. Kai ją nusipirkome, namų valda tesudarė 25 arus. Ir tik vėliau iš artimiausių kaimynų Stuckų nusipirkome dar šiek tiek žemės. Tad šiuo metu visas mūsų turimas sklypas nesiekia nė pusantro hektaro, - patikino P.Bieliauskas. - Tačiau kaimynas mus ilgai tampė po teismus.
Ir net ne dėl žemės, bet dėl kelio, vedančio į mūsų sodybą.
Atrodė, kad viskas baigėsi, kad yra teismo priimtas sprendimas, jog tas kelias eina per valstybės žemę ir kad galime juo naudotis.
Ko dar bereikia? Bet kaimynas mus ir toliau terorizuoja, ir vaikus mano užkabinėja. Ne kartą dėl to kreipėmės į policiją“, - atviravo P.Bieliauskas.
Jam apskritai kelia nuostabą tai, kad jiedu su žmona buvo tąsomi po teismus, nors ne kas kitas, bet patys žemėtvarkininkai nustatė servitutą tam keliui seniai, dar senajam sodybos šeimininkui esant gyvam.
Kodėl kaimynas apskritai į juos baksnoja dėl prarastos žemės, mokytojas nė nenutuokia. "Terorizuoja jis mus. Ir anūkai prabėgdami špygomis apkaišo. Niekam nelinkėčiau tokios kaimynystės", - atsiduso vyras.
"Žinau tik viena, kad teismas poną Romualdą įpareigojo atlikti tikslius jo sklypų geodezinius matavimus ir pagaliau įregistruoti savo žemės sklypus. Tačiau jis iki šiol to nepadarė", - užsiminė mokytojas.
Galbūt teisybė – teismų rankose?
Pasak susisiekimo ministro R.Sinkevičiaus, tai – paini istorija.
„Atrodė, akivaizdu, kad žmogui priklausanti žemė buvo parduota kitiems. Tačiau kaip tai įrodyti? Tuo metu, kai ūkininkas paprašė pagalbos, paprašiau žemėtvarkos tarnybos, kad ji išnagrinėtų situaciją. Ir rekomendavau R.Olencevičiui kreiptis į teismą. Nes, mano nuomone, kitaip išsiaiškinti, kieno pusėje teisybė, neįmanoma“, - prisiminė R.Sinkevičius.
Anot R.Olencevičiaus, dėl prarastos žemės, o kartu – ir dėl keliuko, per ją sukančio į kaimynų Bieliauskų sodybą jis bylinėjosi keletą metų. Tačiau neįrodė, kad kaimynų nusipirkta žemė priklausė jam, ne valstybei.
„Jonavos apylinkės teismas pareikalavo originalių žemės įsigijimo dokumentų. Pateikiau juos, bet byla pragulėjo metus. O kai vėl ėmėsi nagrinėti, joje buvo atsiradę ir tokių dokumentų, kurių niekada nebuvau pasirašęs.
Kaip mano nupirkta žemė vėl atsidūrė valstybės rankose, niekam nerūpėjo“, - įsitikinęs jonavietis.
Jis vis dėlto neatsikrato minties, kad padaryti tai buvo įmanoma tik suklastojus jo parašus. Todėl pasitarti nutarė ne su bet kuo, o su pačiu Seimo nariu Artūru Paulausku.
Suklastojus parašą laukia bausmė
„Parašo padirbimas yra nusikalstama veikla. Teismai, nagrinėjantys baudžiamąsias bylas, vertina, kokios svarbos yra suklastotas dokumentas ir kokio dydžio padaryta žala. Ir į tai atsižvelgiant, skiriama bausmė.
R.Olencevičiaus situacijoje žemės sklypo planas yra svarbus dokumentas, nes juo gali būti įrodyta arba paneigta žmogaus teisė į žemės sklypo dalį“, - kaip ir jonaviečiui, taip ir lrytas.lt paaiškino A.Paulauskas.
Jo teigimu, parašas dokumentuose patvirtina, kad žmogus sutinka su nustatytomis žemės sklypo ribomis ir jo plotu. „Pagal ūkininko R.Olencevičiaus pateiktus dokumentus ir nurodytas aplinkybes, galima teigti, jog prieš šį žmogų buvo atlikti veiksmai, už kuriuos gresia baudžiamoji atsakomybė parašus suklastojusiems asmenims.
Įrodžius tai, kad parašas – suklastotas, dokumentai netenka galios. Ir žmogus gali susigrąžinti tai, ką buvo praradęs.
Senaties terminas taip pat priklauso nuo nusikaltimo sunkumo. Asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo baudžiamojo nusižengimo praėjo dveji metai, o už padarytą neatsargų ar sunkų tyčinį nusižengimą - penkeri metai“, - sakė A.Paulauskas.
