XX amžiaus pradžioje britų valdžiai teko nemažai skolintis. Tiesa, Pirmojo pasaulinio karo reikmėms buvo skirta ne visa surinkta suma – dalis jos nukeliavo ankstesnių konfliktų (Krymo ir Napoleono karų) skoloms padengti.
Pirmojo pasaulinio karo metu britų vyriausybė skelbė skambias akcijas ir ragino savo piliečius įsigyti obligacijų, už kurias surinktos lėšos būtų skirtos kariuomenei. Tuomet netgi buvo aiškinama: „Jei pats negali kariauti, investuok, ką tik įmanoma, į 5 procentų obligacijas.“
Vėliau jas reikėjo iš žmonių išpirkti, tačiau ižde stigo pinigų. Todėl 1927 metais, kai finansų ministro pareigas ėjo vėliau premjeru tapęs Winstonas Churchillis, buvo išleista dar viena obligacijų emisija.
Nuo įprastų vertybinių popierių jos skyrėsi tuo, kad nebuvo nurodytas jų išpirkimo laikas: valdžia pati gali nuspręsti, kada tai padaryti. Dvejojama buvo net 87 metus, kol pagaliau nutarta atsiskaityti su kreditoriais.
Mat šiuo metu britų vyriausybė gali skolintis gerokai pigiau, nei siekia pastarųjų obligacijų palūkanos (4 proc. per metus).
Skaičiuojama, kad šių vertybinių popierių turi apie 11,2 tūkst. investuotojų. Daugumos jų valdomų obligacijų vertė neviršija 10 tūkst. svarų.
Didžiosios Britanijos finansų ministerija taip pat skelbia ketinanti vėliau išpirkti visas obligacijas, kurios išleistos Pirmojo pasaulinio karo skoloms padengti.
Mat neribotos trukmės vertybiniai popieriai su 3,5 proc. metinėmis palūkanomis buvo platinami ir 1932 metais.
Tam britų ižde reikėtų surasti beveik 2 milijardus svarų (8,83 mlrd. litų).
„Wall Street Journal“, LR
