„Aš dabar žiemą dirbu, o vasarą – poilsiauju. Gluosniai – anokia našta, nepalyginsi su ekologiniu ūkiu, kurį daug metų turėjau – auginau bulves, mėsinius galvijus“, – pasakojo A.Pošiūnas.
Nori daugiau užsidirbti
Pernai nukirtęs pirmąjį savo užveistą 12 hektarų gluosnyną, ūkininkas gavo po 750 litų gryno pelno iš hektaro, o kur dar išmoka – 550 litų.
Jam pačiam nieko nereikėjo daryti – gluosnius ir nupjovė, ir pardavė tarpininkai. Bet šįmet A.Pošiūnas nutarė savo gluosnių verslą tvarkytis pats. „Noriu daugiau pelno“, – neslėpė ūkininkas.
Įsigijęs ant traktoriaus kabinamą aparatą, kuris gluosnius smulkina ne skiedromis, o kapoja trinkelėmis, A.Pošiūnas supilsto jas į maišus ir pardavinėja privačių namų bei sodybų savininkams.
„Žmogui nereikia jų laikyti sandėlyje, nereikia malkinės – už jį viską padarau aš, nes turiu tam skirtas patalpas.
Arba pats į namus pristatau užsakytą kiekį susmulkintų gluosnių, arba žmogus atvažiuoja ir pasiima, kiek jam tuo metu jų reikia“, – tvirtino ūkininkas. 25 kilogramų maišas šio kuro pas jį kainuoja 6–10 litų. Dviejų maišų per parą pakanka dideliam namui šildyti.
Vyras tikino jau turįs keliasdešimt užsakovų.
Beveik visi jie – nuolatiniai jo klientai, anksčiau pirkę A.Pošiūno užaugintas bulves.
Paklausa tiktai didės
Po dviejų savaičių bendrovei „Renergija“ prasidės didysis darbymetis, užtruksiantis iki pavasario.
Bendrovė „Renergija“ kol kas vienintelė šalyje turi gluosnių pjovimo ir smulkinimo techniką. Iki pat pavasario, kol apvažiuos visus šalies gluosnynus ir nuims jų derlių, šios įmonės darbuotojai turės triūsti be poilsio dienų.
Įmonės vadovo Donato Gusto turimais duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra apie 40 gluosnių augintojų, o bendrasis plotas užima 2,5 tūkstančio hektarų.
Susmulkintos greitai ir lengvai nupjaunamų gluosnių skiedros naudojamos kurui ir tinka visoms biokuru kūrenamoms katilinėms.
„Jų statoma vis daugiau, biokuro poreikis kasmet tik didės, tad gluosnių skiedrų pirkėjų tikrai nestigs“, – įsitikinęs D.Gustas.
Tiesa, po gana šiltos praėjusios žiemos biokuro gamintojai sukaupė nemažai atsargų, todėl kol kas juntamas perteklius. Anot D.Gusto, įsibėgėjus šildymo sezonui biokuro paklausa didės.
„Vienas gluosnių privalumų – jų derlius nuimamas šaltuoju metų laiku, kai biokuro poreikis didžiausias“, – sakė bendrovės „Renergija“ vadovas.
Nupjauti atauga patys
Bendrovė „Renergija“ viena pirmųjų Lietuvoje prieš dešimtmetį ėmėsi auginti gluosnius.
Pradėjusi nuo 8 hektarų gluosnyno, įmonė gerokai išplėtė šių augalų plantacijas ir dabar jos užima jau apie 200 hektarų plotą. Artimiausiu metu jį ketinama padvigubinti.
„Netiesa, kad gluosniai auga bet kur ir bet kokie.
Teko išbandyti apie 15 skirtingų rūšių, kol galiausiai atsirinkome dvi, kurios geriausiai atitinka mūsų klimato sąlygas“, – kalbėjo D.Gustas.
Gluosnių verslo jis siūlo imtis tiems, kurie negali pasigirti žemės kokybe ir dideliu derliumi.
Pasodintus gluosnius tik pirmus dvejus metus reikia gerai prižiūrėti – saugoti nuo piktžolių, tręšti. O vėliau jie sėkmingai auga patys.
Vieną gluosnyną galima eksploatuoti iki 25 metų, derlių nuimant kas 3–4 metus.
Nupjovus plantacijos atsodinti nereikia – iš žemės likusio ūglio kamienas atželia ir po 3 metų bus vėl užaugęs.
Švedai išsigando
Remigijus Bagdonas
Žemės ūkio ministerijos vyriausiasis specialistas
„Gluosnių augintojų Lietuvoje kasmet daugėja, tačiau vargu ar bus įgyvendinti kažkada parengti planai iki 2020 metų turėti apie 11 tūkstančių hektarų plantacijų.
Turime gerą švedų pavyzdį. Iš pradžių jie irgi ketino turėti iki 15 tūkstančių hektarų gluosnynų, tačiau po kiek laiko liovėsi juos plėsti.
Švedai pamatė, kad gluosnynai darko jų kraštovaizdį ir, palyginti su mišku, nėra labai gražūs.
Lietuvoje augintoją ir biokuro katilinę turi skirti ne daugiau kaip 50 kilometrų, pati plantacija turi būti ne mažesnė kaip 10 hektarų, nes antraip neapsimokės samdytis gluosnių sodinimo, priežiūros ir pjovimo technikos. Jei būsi per mažas, nebūsi niekam įdomus.“
