Šiuo metu smarkūs skersvėjai traukia ir maisto pakuočių gamintojų pastogėse. Kol kas niekas nekontroliuoja, kokių žaliavų jie parsigabena iš Kinijos. Nes nėra sukurtų teisės aktų, kurie reglamentuotų jų kontrolę visose ES valstybėse.
Neatsitiktinai pirmadienį, Seimo Kaimo reikalų komitete viešėjusį eurokomisarą Vytenį Andriukaitį prie sienos rėmė visi posėdžio dalyviai. Jam teks nugabenti Europos Komisijai šūsnį namų darbų, be kurių kalbos apie visuomenės sveikatą – tik tuščias burnos aušinimas.
- Europoje, o kartu – ir mūsų šalyje nėra sukurtos bendros su maistu besiliečiančių medžiagų kontrolės sistemos. O rūpestis pakuočių saugumu jau patikėta jūsų tarnybai. Ką darysit? - paklausėme valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovo Jono Miliaus.
- Visa tai ir aptariau su eurokomisaru Vyteniu Andriukaičiu. Jis ir pats man sakė: „Palietei karštas bulves, kurių katilą ir taip esu gavęs“.
Pakuočių kontrolės sistema – tai Europos Komisijos atsakomybės zona. Bet šiuo metu Europos teisės aktai deramai nereglamentuoja nei saugos, nei higienos reikalavimų, nei gamintojų, nei tiekėjų atsakomybės, - nėra bendrų teisės aktų, kurie būtų taikomi visose ES šalyse.
Kaip kad nėra įpareigojimų toms įmonėms, kurios gamina maistui skirtas pakuotes ar indus, - nėra nustatytų higienos reikalavimų tokių prekių gamybai.
Nėra reikalavimų ir perdirbamoms žaliavoms, ypač toms, iš kurių gaminama maistui laikyti skirta tara.
- Vadinasi, egzistuoja tikimybė, kad plastikinės talpos, kuriose laikomos, pavyzdžiui, cheminės augalų apsaugos priemonės, bus perdirbta. Ar į tokio plastiko butelius gali būti supiltas pienas?
- Teoriškai – tai įmanoma. Vis dėlto didieji pieno produktų gamintojai žiūri, ką daro, - jie perka saugias pakuotes.
- Kodėl VMVT tik dabar prakalbo apie tokią netvarką?
- Todėl, kad mūsų tarnyba perėmė su maistu besiliečiančių medžiagų kontrolę. Anksčiau tai buvo Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rankose.
Pradėjome gilintis į situaciją, ir paaiškėjo, kad nėra net reglamentuotų reikalavimų medžiagoms ir gaminiams, kurie skirti liestis su geriamuoju vandeniu, pavyzdžiui, vandentiekio vamzdynams, vandens filtrams.
Spragų - daug. Neatsitiktinai siūlome Europos Komisijai, kad ji nustatytų bendruosius reikalavimus pakuočių gamintojams bei įsteigtų Europos maisto saugos tarnybą.
Ir patys ėmėmės iniciatyvos, - siūlome keisti nacionalinius teisės aktus. Tam tikrų pakeitimų parengėme Maisto įstatymo projektui.
- Prieš pusantrų metų Rusijos vartotojų teises ginanti tarnyba baksnojo pirštu į pieno gaminius, teigdama, kad juose esą aptikta ftalatų, - nuodingų medžiagų. Dabar aiškėja, kad egzistavo tokia tikimybė, bent jau teorinė, kad jų į produktus galėjo patekti iš pakuočių?
- Tuo metu maisto pakuočių kontrolė buvo patikėta SAM pavaldžioms institucijoms - visuomenės sveikatos centrams. Bet pieno produktų gamintojai nebūtų taip smarkiai rizikavę, - pakavę produktus į nesaugias pakuotes.
- Kodėl būtent šiuo metu sutelktas dėmesys į kontrolės sistemą? Tai paakino skandalas, kilęs paaiškėjus, kad stiklainiai gali būti gaminami iš teleskopų?
- Tikrai ne dėl to. Pradėjau apie tai kalbėti prieš gerą pusmetį, kai mums buvo perduota šios srities kontrolė. Sudarėme visų Lietuvoje dirbančių pakuočių gamintojų registrą. Iki tol net jo nebuvo.
- Kas šiuo metu tiria maistui skirtas pakuose?
- Vienas iš jų tiria Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, - tikrina, ar nėra jose ftalatų (nuodingų teršalų). Prireikus pakuotės siunčiamos ir į laboratoriją Vokietijoje.
Tačiau ateityje tuos tyrimus perims Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorija. Kol kas joje tam nėra galimybių.
- Lietuvoje įmanoma sužiūrėti, kur, kada ir kokia žaliava buvo panaudota maisto produktų gamybai, - egzistuoja vadinamoji žaliavų atsekamumo sistema. Bet ar įmanoma sužinoti, iš kur ir kada buvo atgabenta joms gaminti skirta žaliava?
- Tokia sistema neegzistuoja. Ir ją būtina sukurti.
Gamintojai kone 70 proc. žaliavų pakuotėms atsigabena iš Kinijos. Blogiausia, kad jas ten perka pačias pigiausias, - tokias, kuriose yra teršalų. Ir iš kurių į maistą gali patekti ne tik ftalatų, bet ir kitokių nuodingų medžiagų, pavyzdžiui, kadmio, švino ar kitų sunkiųjų metalų. Tokios medžiagos turi neigiamos įtakos žmonių sveikatai, pavyzdžiui, kai kurios jų gali sutrikdyti hormonų gamybą.
- Ar žmonės jau ramiai gali pirkti tuščius stiklainius? Ar jų neliko prekyboje?
- Tai buvo tik tikimybė. Vis dėlto abi Lietuvoje dirbančios stiklo gamybos įmonės tokių stiklainių neprigamino. Su stiklo pramone neturime problemų, - abu fabrikai turi įdiegę kokybės kontrolės sistemas.
Tačiau to neįmanoma pasakyti nei apie plastiko, nei apie popieriaus pakuočių gamybą. Pastarosios taip pat gali būti pavojingos sveikatai. Ir visa tai - Lietuvos įmonių problema. Kas joms uždraus perdirbti popierių, į kurį buvo supakuotos nuodingos medžiagos?
- Europą nuolat supurto maisto klastočių skandalai, - arklienos – konservuose, techninės druskos – dešrose, žiurkių nuodų – pieno milteliuose. Ar apskritai jų įmanoma išvengti?
- Maisto klastočių skandalai labai padidino vartotojų nepasitikėjimą gamintojais. Ir jie nesibaigia.
Neseniai buvo ištirtas vienoje iš ES didžiųjų valstybių gaminamas aliejus, kuriame, paaiškėjo, net 70 proc. sudėties neatitiko to, kas surašyta etiketėje. Apskritai tai buvo ne toks aliejus, koks nurodytas.
Klastotėmis gali būti laikomi ir tokie maisto produktai, kuriuose yra GMO ar kuriuos gaminant buvo naudojamos nanotechnologijos, kitos naujosios maisto technologijos, bet apie tai vartotojams nesuteikiama informacijos.
Visa tai būtina pakeisti, - reglamentuoti tokių produktų ženklinimo tvarką, informuoti vartotojus.
ES vis dar nereglamentuojama maisto papildų sudėtis nustatant didžiausią leistiną vitaminų ar mineralų kiekį. Nėra ir augalinės kilmės papildų reglamento, kaip ir sportininkams skirto maisto ar produktų, skirtų lieknėjimui.
Iki šiol visi ES aktai buvo skiriami maisto saugai, bet klastotės į juos nepakliūdavo. Tad kai kurios ES valstybės sukūrė savo kontrolės sistemą, pavyzdžiui, italai prie veterinarijos tarnybos buvo įsteigę net karabinierių būrį.
Vis dėlto daugelis maisto klastočių taip ir lieka nenustatytos. Dažniausiai suklastoti gaminiai neturi tiesioginės įtakos žmonių sveikatai. Bet tokių produktų kokybė nėra nepriekaištinga.
Todėl būtina stiprinti maisto kokybės kontrolę visose ES valstybėse – sukurti maisto klastočių informacijos keitimosi sistemą Europoje. Bei sutelkti dėmesį į tai, ar maisto produktai yra autentiški, - ar nesuklastoti.
Kol kas Europos Komisija nėra patvirtinusi nei pačios sąvokos, kas yra maisto klastotė, nei metodai, kaip jos turėtų būti aptinkamos.
