Trilijonas rublių, arba daugiau nei 14 milijardų eurų.
Tiek lėšų šiais metais ketinama skirti galo su galu nesuduriantiems Rusijos bankams.
Bet šioje šalyje niekas neguldytų galvos už tai, kad šios sumos pakaks. Greičiausiai ne, nes gelbėti jau reikia ne tik bankininkus.
Valdžia smarkiai prašovė
Baigiantis 2014-iesiems agentūros „Bloomberg“ šaltiniai atskleidė, kad pernai vasarį Sočyje vyko slaptas pasitarimas, kurį sušaukė pats prezidentas Vladimiras Putinas.
Svarbiausia tema buvo ekonominė: ar Rusijos ūkis pakels smūgius, kurių gali sulaukti šiai valstybei užėmus Krymo pusiasalį.
Prezidento patarėjai patikino, kad didelių bėdų tikrai nekils.
Tačiau dabar Kremliaus valdininkai, kad ir nenorintys atskleisti savo tapatybės, jau pripažįsta apsiskaičiavę. Anot jų, valstybei skaudžiai kirto sumažėjusios naftos ir gamtinių dujų kainos.
Vis dėlto įvykiai parodė, kad V.Putino režimo ekonominis pagrindas buvo ne tik už žaliavas gaunami doleriai, bet ir Vakarų rinkose semtos paskolos. Kai ši sklendė buvo prisukta paskelbus sankcijas, Rusijos ekonomika tapo lyg milžinas molinėmis kojomis.
Mito Vakarų paskolomis
„2009 metais Rusijos kompanijos užsienio rinkose buvo pasiskolinusios 420 milijardų dolerių. Pastaruoju metu – jau 610 mlrd. dolerių“, – skaičiavo žinoma žurnalistė Julija Latynina.
Tačiau įdomiausia, kad valdant V.Putinui vien už naftą valstybė ir jos valdomos korporacijos susišlavė apie 3,5 trilijono JAV dolerių.
„Šie pinigai pradingo be pėdsakų. Maža to, kompanijos ir bankai, kurių daugelis arba derina savo veiksmus su Kremliumi, arba yra valdomi V.Putino bičiulių, sugebėjo prasiskolinti gerokai daugiau nei pusę trilijono dolerių.
Buvo gyvenama Vakarų sąskaita: žaliavos parduodamos Vakarams, skolinamasi Vakaruose, viskas, išskyrus naftą ir dujas, irgi perkama Vakaruose“, – piktinosi J.Latynina.
Tačiau paskolas reikia grąžinti. O dabar tiek Rusijos kompanijos, tiek bankai labai stokoja pinigų obligacijoms išpirkti ar kitokiems įsipareigojimams įvykdyti.
Atsargos smarkiai nuseko
Tiesa, Kremlius reguliariai primena arkliškomis propagandos dozėmis šeriamai visuomenei, kad Rusijos atsargos yra milžiniškos. Galima nesunkiai patikėti – dar prieš metus šios šalies Centrinio banko tarptautinės atsargos siekė beveik 500 mlrd. dolerių.
Bet šių metų gruodį – jau tiktai 414,6 mlrd. dolerių. Iš šios sumos 45 mlrd. dolerių sudaro aukso atsargos, 89 milijardai saugomi Rezervų fonde, dar 82 mlrd. dolerių tūno Nacionalinės gerovės fonde (NGF).
Beje, pastaruosius valdo ne centrinis bankas, o Finansų ministerija.
O pats NGF iš pradžių išvis buvo įsteigtas siekiant užtikrinti pensijų sistemos patikimumą.
Iš tiesų Centrinio banko atsargos sudaro tiktai 178,6 mlrd. dolerių.
Vien rublio kursui palaikyti pernai išleista 85 mlrd. dolerių, o juk rublio pamatas realiai svyruoti ėmė tik įpusėjus rudeniui.
Pradėjo šelpti verslą
Todėl nenuostabu, kad pensijų sistemos apsaugą Kremlius jau linkęs pamiršti, nes jai skirtų lėšų dabar labai prireikė bankams.
Neseniai iš NGF net 100 milijardų rublių (1,42 mlrd. eurų) skirta VTB bankui – neva infrastruktūros projektams finansuoti.
Nors niekam ne paslaptis, kad pinigai greičiausiai nukeliaus skoloms Vakarų rinkose padengti.
O finansų ministras Antonas Siluanovas pripažino, kad šiam bankui 2015-aisiais valstybė skirs iš viso 250 mlrd. rublių.
Dar 70 mlrd. rublių iš NGF perduota „Gazprombank“.
Maža to, paskutinę 2014 metų dieną vyriausybė paskelbė išpirksianti privilegijuotas šio banko akcijas, kurių vertė – 39,95 mlrd. rublių.
Dar anksčiau milžiniška suma – net 625 milijardai rublių – buvo paskolinta kompanijai „Rosneft“ mainais už jos obligacijas.
Nors buvo skelbiama, kad paskolą suteikė valstybės kontroliuojami bankai, ekspertai kone vienu balsu teigė, jog dabar Rusijoje nėra tokios finansų įstaigos, kuri galėtų sukrapštyti šitokią sumą. Vadinasi, jiems šias lėšas kažkas pervedė.
„Mūsiškis Centrinis bankas negali tiesiogiai kredituoti verslo subjektų.
Todėl ir buvo sukurtas nelabai gudrus mechanizmas, kaip duoti pinigų, tačiau nenusižengti įstatymams.
Bet rinkos dalyviams tai buvo signalas, kad Centrinis bankas jau pradėjo vykdyti kai kurių galingų ir stambių lobistų pageidavimus“, – neslėpė buvęs Rusijos ekonomikos ministras Andrejus Nečiajevas, dabar vadovaujantis investicijų bankui „Ruskaja finansovaja korporacija“.
Ar neišvogs pinigų?
Dar trilijonas rublių pasieks valstybinę Indėlių draudimo agentūrą. Už šią sumą ji turėtų pagelbėti maždaug 150 kredito įstaigų ir jų indėlininkams.
Dūmos kontroliuojama Audito komisija pažadėjo prižiūrėsianti, kad šios lėšos būtų panaudotos pagal paskirtį, mat kitaip nesunku jas išvogti.
O kad Rusijos finansų rinkoje klesti vagystės ir sukčiavimai, aišku jau seniai.
Vien praėjusiais metais Centrinis bankas panaikino 72 komercinių bankų ir 12 kitokių kredito įstaigų licencijas.
Iš esmės liepto galą priėjo kompanijos, kurios užsiimdavo nelegaliais būdais uždirbtų pinigų plovimu ir pervedimu į užsienį. Buvęs Rusijos centrinio banko vadovas Sergejus Ignatjevas pripažino, kad vien 2012-aisiais tokios įstaigos į kitas šalis nelegaliai pervedė 49 milijardus JAV dolerių.
Bankas bankui nelygu
Kova su sukčiais – pagirtinas reikalas. Tačiau neretai rusams nesuprantama, pagal kokius kriterijus bankai skirstomi į švarius ir nešvarius.
Antai pastarojo meto aukai – bankui „Trast“ gelbėti valstybė metė net 130 mlrd. rublių.
„Vertinant šio banko finansinę padėtį buvo nustatyta esminių neatitikimų jo ataskaitose“, – tiek tepaskelbė Centrinio banko pirmininko pavaduotojas Michailas Suchovas.
Bet ilgai šio banko niekas nesiryžo prigriebti – kalbama, kad dėl Kremliuje sėdinčių globėjų.
O kai galiausiai yla išlindo iš maišo, „Trast“ imta gelbėti biudžeto lėšomis. O buvę banko vadovai jau seniai išvyko, ir niekas nežino, kuria kryptimi.
Maža to, be bankų, valstybės paramos tikisi ir daugelis pramonės įmonių, kurių savininkai ar vadovai turi aukšto rango globėjų. Vyriausybė jau kuria sąrašą kompanijų, kurioms turėtų būti suteikta pagalba. Žinoma, iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Prakalbo apie rankinį ekonomikos valdymą
Kad valstybė gali įsikišti į ūkio reikalus, baigiantis 2014-iesiems užsiminė pats V.Putinas.
Tokio scenarijaus neatmetė ir premjeras Dmitrijus Medvedevas: „Mums reikės operatyviai reaguoti į daugelį sunkumų, kai kuriais atvejais imtis rankinio valdymo, nors tai iš esmės Rusijos istorijoje buvo jau ne sykį.“
Tačiau net Rusijos ekonomistai pripažįsta, kad Kremlius iš esmės neturi plano, kaip išbristi iš krizės. Žinoma, V.Putinas išaiškino, kad sąstingis truks dvejus metus, o paskui padėtis pagerės.
Tik prezidento optimizmas susijęs ne su pačios šalies, o su kitų valstybių ekonomikos būkle. Antai paskutinį 2014 metų ketvirtį JAV ūkis pastebimai ūgtelėjo. Tai reiškia, kad amerikiečiams reikės daugiau prekių iš Kinijos, o kinams – daugiau žaliavų iš Rusijos.
Kitaip tariant, apie ekonomiką, kuri nebūtų priklausoma nuo naftos, dujų ar kitokių gamtos išteklių, Maskvoje niekas net nesvajoja.
Užtat net ir Kremlius pripažįsta, kad šįmet recesija neišvengiama. Nepriklausomi ekspertai nusiteikę dar prasčiau.
„Jau 2014-ųjų lapkritį realios žmonių pajamos, kaip rodo oficialūs statistikos duomenys, susitraukė 4,7 proc. Krizei įsisiautėjus galima net neabejoti, kad šįmet jos sumažės dar bent 8–10 proc. Tačiau 2015-ieji gali būti toli gražu ne patys prasčiausi žvelgiant į ateitį“, – įspėjo kompanijos FBK Strateginės analizės instituto direktorius Igoris Nikolajevas.
