„Mes nesusikalbame. Žemdirbių savivaldos atstovų argumentams valdžia akla ir kurčia. Tik viešai deklaruojama, kad ji bendradarbiauja su savivalda, o iš tiesų iš jos tyčiojamasi“, – neslėpė Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos vadovas Algis Baravykas.
Ši asociacija, kaip ir kitos, atstovaujančios įvairių veislinių gyvulių augintojams ir susibūrusios po Žemės ūkio rūmų stogu, nebeapsikentė ir prabilo apie seniai kenčiamas nuoskaudas.
Pasak A.Baravyko, nors ir anksčiau su ŽŪM vadovais buvo sunku rasti bendrą kalbą, didžiausi sunkumai prasidėjo, kai į viceministrų postus Darbo partija ėmė deleguoti apie gyvulininkystę nenusimanančius žmones.
Kalbos ir darbai skiriasi
„Pastaruosius porą metų nuolat buvo kartojama, kad gyvulininkystei Lietuvoje teikiama pirmenybė. Net premjeras ir valdančioji dauguma neabejojo, kad ją būtina atgaivinti.
Tačiau ŽŪM leidžiami su šia ūkio šaka susiję teisės aktai nutolo nuo ūkininkų poreikių. Jie nederinami su žemdirbių savivaldos institucijomis. Į mūsų pastabas, jei tik jos nepatinka valdininkams, tiesiog neatsižvelgiama“, – kalbėjo A.Baravykas.
Anot jo, į ŽŪM rengiamus posėdžius veislinių gyvulių augintojų asociacijos kviečiamos tiktai tam, kad protokoluose atsirastų įrašai apie jų dalyvavimą. O iš tiesų balsuojama už tokius sprendimus, kokių reikia viceministrams. Taip nutiko ir neseniai svarstant Pagalbos veislininkystei taisykles – asociacijų pastabos taip ir liko paraštėse.
Pasak Žemės ūkio rūmų vicepirmininko Sigito Dimaičio, žemdirbių atstovus ypač piktina tai, kad vos prieš pusmetį iškepti viceministrai net nebando gilintis į veislininkystės ūkių problemas.
Pinigai – kaip į balą
2015-aisiais pagal programą „Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros skatinimas“ gyvulių veislininkystei bus skirta per 5,4 mln. eurų. Didžioji dalis šių pinigų – apie 3,2 mln. eurų – nuguls ŽŪM valdomų įmonių sąskaitose.
Gyvulių augintojai visai nejunta valstybės pinigais maitinamų įmonių pagalbos. Nepateikiamos ir ataskaitos, kaip tos lėšos kasmet panaudojamos.
Pasak S.Dimaičio, pagal paramos veislininkystei taisykles, visoms gyvulių veislininkystės asociacijoms remti numatyta skirti 490 tūkst. eurų. Vieno kontrolės aparato – prie ŽŪM esančios Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos išlaikymas šiemet kainuos per 743 tūkst. eurų. Tai vos ne ketvirtadalis veislininkystei skiriamų lėšų.
Ne ką geriau ir dėl gyvulių genetinių išteklių. Šįmet jiems išsaugoti bus skirta 1,108 mln. eurų. Dar bus gauta ir ES paramos. Visa bėda, kad tie genetiniai ištekliai Lietuvoje vis nedidėja, neaišku, kokia jiems skiriamo finansavimo nauda, ataskaitų taip pat – nė pėdsako.
Pavyzdys neužkrečia
Pasak A.Baravyko, Vakarų šalyse gyvulių augintojų organizacijos pačios nutaria, ko reikia siekti ir ką tobulinti. Užtat mūsų šalyje veislininkystės ūkiai pririšti prie valstybinių įmonių, kurioms rūpi ne geresnė darbo kokybė, o suteiktų paslaugų skaičius.
„Ministerija siekia vykdyti jai nebūdingas funkcijas ir, būdama akcininkė, stengiasi išsaugoti jai pavaldžias veislininkystės įmones. Tai nuo sovietmečio užsilikęs modelis.
Kiaulių augintojai nesuvokia, kodėl teisės aktai surašyti taip, kad ūkiai negalėtų išsiversti be bendrovės „Kiaulių veislininkystė“ paslaugų. Tačiau ši valstybei priklausanti įmonė dar ir superka paršelius, peni, skerdžia, gamina dešras, nors kasmet patiria didžiulių nuostolių“, – užsiminė A.Baravykas.
Pasak Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos direktoriaus Edvardo Gedgaudo, veislinių galvijų augintojams apskritai keista, kad Lietuvoje vis dar atgyvenusiu, 5–6 metus trunkančiu metodu tikrinami veisliniai buliukai, nors Vakarų valstybėse atliekami genominiai jų tyrimai. Jie trunka vos mėnesį ir yra pigesni.
Niurna ir pienines karves laikančių ūkių savininkai, ypač tie, kurie yra įdiegę kompiuterines bandos valdymo programas. Pasak modernaus pieno ūkio savininkės Viktorijos Švedienės, tos programos suteikia galimybę tiksliai apskaičiuoti primelžiamo pieno kiekį, tačiau ūkininkai vis tiek priversti naudotis mokamomis bendrovės „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ paslaugomis.
„Teisės aktai taip sukurpti, kad tik šios bendrovės apskaičiuotą (nors ir pagal pasenusias formules) pieno kiekį skaičiavimo centras pripažįsta kaip tikrą. Nors metinis vienos karvės primilžis, apskaičiuotas ūkininkų ir įmonės, skiriasi net iki 1,5 tonos“, – sakė V.Švedienė.
Neįžvelgė jokios naudos
Pasak Lietuvos ristūnų sporto asociacijos prezidento Kęstučio Juozo Saikevičiaus, žirgininkystė Lietuvoje gražiai atrodo tik per Sartų varžybas.
„Tarp valstybinio Lietuvos žirgyno ir asociacijų tvyro įtampa. Privatūs žirgininkai nejaučia jokios valstybinio žirgyno pagalbos veisiant žirgus ar naudos iš jo, kaip iš eržilų depo.
Išvis valstybinis žirgynas neturi nei vizijos, nei strategijos, nors jo finansavimas karališkas, nes vienam veisliniam žirgui metams skiriama 1414 eurų ir dar ES paramos lėšų.
Užtat veislininkystės apskaitos programa – tikras rebusas seniems arklininkams.
Iš Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro neįmanoma gauti apibendrintų palyginamosios žirgynų analizės duomenų „, – sakė K.J.Saikevičius.
Anot Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovo Žilvino Augustinavičiaus, jau keletą metų siekiama iš valstybės valdomos bendrovės „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ perimti veislinių avių produktyvumo kontrolę.
„Tačiau ministerija tyčia ignoruoja avių augintojus ir nesprendžia šio klausimo“, – tvirtino Ž.Augustinavičius.
Nepaiso net maro
Jonas Žultauskas
Kiaulių veislininkystės ūkio „Norsvin Lietuva“ vadovas
„Konfliktas tarp kiaulininkystės ūkių ir įmonės „Kiaulių veislininkystė“ įsižiebė kilus afrikinio kiaulių maro grėsmei.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra uždraudusi iš vienų fermų į kitas nešiotis inventorių, net vaikščioti tiems patiems specialistams, nes taip galima pernešti ir ligos užkratą.
Nors tai prasilenkia su biosaugos reikalavimais, tvarka nepasikeitė: įmonė kažkodėl privalo įvertinti paršelių veislines savybes. Tik ji turi teisę susegti jiems į ausis įsagus. Už kiekvieno paršelio paženklinimą turime pakloti po 2 eurus.
Jau pora metų, kai mes, veislinių gyvulių augintojų atstovai, bandome ministerijai susakyti, kokios pagalbos mums reikia, o kokios – ne. Bet visi prašymai – kaip žirniai į sieną. Jau pora metų, kaip mes, veislinių gyvulių augintojų atstovai bandome ministerijai susakyti, kokios pagalbos mums reikia, ir kokios – ne. Bet visi prašymai – kaip žirniai į sieną. O pinigai valstybinėms veislininkystės įstaigoms skiriami tik tam, kad jos mus kontroliuotų. Kam? Veislinių gyvulių augintojai turi pasiūlyti konkurencingą produktą. Bus blogas – niekas nepirks.“
