Trečiadienį Žemės ūkio ministerijoje „ant kilimėlio“ buvo išrikiuoti didžiųjų pieno perdirbimo įmonių atstovai. Iš jų bandyta išpešti paaiškinimą, kodėl jie vis dar spaudžia žemyn pieno supirkimo kainą. Juk priežasčių tam lyg ir nėra, bet ūkiams už pieną mokama vis mažiau. Šiuo metu už jo kilogramą žemdirbiai gauna vos 13–14 euro centų.
Tačiau pieno perdirbimo įmonės aiškina, kad, palyginti su vidutine pieno supirkimo kaina, buvusia gruodį, ji nuo 28,8 euro centų už kilogramą pritūpė maždaug iki 23 euro centų. Kas tuomet kvailina ūkininkus?
Maitina tarpininkus?
Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė vasario 18-ąją akis į akį susitiko su pieno perdirbimo įmonių „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, „Marijampolės pieno konservai“ bei Vilkyškių pieninės vadovais. Tačiau iš posėdžių salės kone visi jie išėjo sukdami akis į šoną.
Anot V.Baltraitienės, visa bėda, kad Lietuvoje gyvuoja apie 60 tarpininkų, mintančių iš kainų skirtumo. Jie ir moka ūkininkams centus, o tai, ką gauna iš perdirbimo įmonių, įsideda į savo kišenę.
„Ginčijomės su perdirbėjais, tad pavyko ir dėl šio to sutarti.
Situacija pasaulinėje pieno rinkoje verčia perrašyti pieno supirkimo kainas. Bet Lietuvoje jos pačios mažiausios iš visų ES valstybių. Kodėl? Atsakydami į šį klausimą perdirbėjai dėl visko kaltina sumenkusį eksportą ir kritusias produktų kainas užsienyje.
Vis dėlto sutarėme, kad perdirbėjai su ūkininkais turi elgtis sąžiningai – pieno supirkimo kainos turi būti užfiksuojamos bent trims mėnesiams. Tuomet žemdirbiai galės bent jau planuoti savo pajamas ir išlaidas.
Be to, perdirbimo įmonės turi su visais žemdirbiais, o ne pavieniais aptarti veiklos perspektyvą. Ir kad pieno kainos nesiskirtų taip smarkiai, kai jis perkamas iš mažų ir stambių ūkių.
Tas skirtumas gali siekti 507 proc., bet ne 15–20 proc. kaip dabar“, – sakė V.Baltraitienė.
Ribos antkainį „Ne veltui prašėme Konkurencijos tarybos, kad ji pažiūrėtų, kas vyksta. Juk nuolat kalbame apie ūkininkus ir perdirbėjus, bet niekas neužkliudo prekybininkų. Jų niekas nevaldo ir nežiūri, kieno sąskaita jie didina pieno produktų kainas arba mažina.
Tai paprastai daroma spaudžiant perdirbėjus. Ir neišvengiamai ta spaudimo banga kliudo ūkininkus“, – užsiminė V.Baltraitienė.
Žemės ūkio ministerija yra parengusi įstatymą, skirtą santykiams tarp pieno gamintojų, jo supirkėjų ir prekybininkų reguliuoti.
„Svarbiausia, kad už pieną, nesvarbu, iš ko – nedidelio asmeninio ūkio, žemės ūkio bendrovės ar kooperatyvo jis superkamas, turi būti mokama vienodai.
Kita įstatyme atsiradusi nuostata – žemdirbys turi būti iš anksto įspėtas apie keičiamą pieno supirkimo kainą.
Trečia – prekybininkai negali gaminiams užkrauti didesnio nei 10 proc. antkainio, skaičiuojamo atsižvelgiant į tą kainą, kurią sumoka perdirbėjams.
Juk pastaruoju metu gražios prekybos centrų akcijos atsirado perdirbėjams mokamos kainos sąskaita“, – paaiškino ministrė.
Pasak tris didžiąsias pieno perdirbimo įmones vienijančios Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktoriaus Egidijaus Simonio, dirbant rinkos sąlygomis kainas reguliuojantis įstatymas kelia dviprasmybių.
„Vis dėlto jam neprieštaraujame, nes manome, kad jo atsiradimas bent jau suteiks rinkai aiškumo“, – užsiminė E.Simonis.
Manoma, kad gamintojai sutartyse su ūkininkais pieno supirkimo kainas pradės fiksuoti pavasarį, kai jos atsiplėš nuo dugno. Viliamasi, kad tai nutiks gegužę.
Anot E.Simonio, sausį su prekybos tinklais buvo pakeistos produktų tiekimo sutartys.
„Gaminių kainos sumažėjo. Jas nuleidome 3–12 proc. Maždaug tiek produktai atpigo ir prekyboje“, – sakė E.Simonis.
Pieno upės intakai
Lietuviai vis dar perka pieną Estijoje, nors iki jos – gabalas kelio. Tačiau pinigais ir ten jau nebesišvaisto.
„Visa laimė, kad mūsų eksporto dalis Rusijoje buvo nedidelė. Tačiau mes vis tiek gavome nemenką, nors ir netiesioginį smūgį. Nes apie 20 proc. pieno iš Estijos ūkių supirkdavo Lietuvos perdirbimo įmonės. Jį perdirbdavo ir parduodavo gaminius Rusijoje. O dabar dalis to pieno liko mums. Pieno supirkimo kainos jau nebe tokios, kokios buvo.
Pavyzdžiui, sausį už kilogramą pieno Estijos ūkininkai gavo apie 0,23-0,25 euro centus.
Teko girdėti, kad Lietuvos pieno perdirbėjai nori, kad jiems būtų papildomai sumokėta už transportą. Ir tai dar labiau nukerpa supirkimo kainą – iki 0,22 euro cento už kilogramą“, – lrytas.lt yra sakęs Estijos žemės ūkio rūmų prezidentas Andresas Oopkaupas.
Anot „Rokiškio sūrio“ direktoriaus pavaduotojo Daliaus Trumpos, įmonė yra investavusi Estijoje, – pastatė joje pieno sutirštinimo įmonę, todėl estiško pieno neišsižadėjo.
„Pieno ir Lietuvoje trūksta. Mums tas pat, ar jo atsigabenti iš Pietų Lietuvos, ar iš Estijos.
Tokio paties dydžio – stambiems ūkiams Lietuvoje ir Estijoje mokame maždaug vienodą kainą.
Estijos ūkiai labai stambūs, ir kilogramo kaina joje ir Lietuvoje skiriasi vos 1–2 euro centais. Ji priklauso nuo to, kaip pavyksta su tais ūkiais susiderėti.
Mokame tokias kainas, kokias diktuoja rinka. Jei tik žemdirbys – estas ar lietuvis rastų, kur parduoti pieną brangiau, tai ir padarytų.
Tokių galimybių yra – iš Lietuvos per mėnesį išvežama apie 100 tūkst. tonų pieno, atsivežama triskart daugiau“, – sakė D.Trumpa.
Atsigabena daugiau
Pernai Lietuvoje, palyginti su 2013-aisiais, žaliavinio pieno supirkimas iš kitų ES šalių padidėjo apie 5,8 proc. – maždaug iki 426 tūkst. tonų. Daugiausia jo – apie 63 proc. – buvo atsigabenta iš Latvijos.
Pernai Estijoje mūsų šalies perdirbimo įmonės supirko 155,87 tūkst. tonų pieno – 1,8 proc. daugiau nei 2013-aisiais.
Iš viso 2014 m. Lietuvos pieno perdirbimo įmonės gamyboje sunaudojo 1,74 mln. tonų pieno – 5,5 proc. daugiau nei 2013 m.
Be to, pernai Lietuvos pieno supirkėjai kitoms ES valstybėms jo pardavė apie 120 tūkst. tonų – trečdaliu daugiau nei 2013 m.
