Pieno supirkimo kainos gadina ir jo, ir visų Lietuvos ūkininkų nervus. Negana to, kad nuo rugpjūčio iki gruodžio pabaigos pieno supirkimo kainos susitraukė trečdaliu, dar 5 euro centais už kilogramą jos buvo numuštos ir sausį.
Tad gal primelžtą pieną būtų verta išpilti lauk? Teplaukia jo upeliai. Ką tuomet darytų įmonės, jo negavę? Ir tarpininkai, kurie atsiriekia kone kita tiek pinigėlio, kiek sumokama ūkininkams? „Nevalia“, – kirto Juozas, ir paaiškino, kodėl.
Karves pamelžti vis tiek reikia, o agregatai kartu su karvių pienu „prisiurbia“ ir marias elektros energijos. Tie euro centai, kuriuos numeta pieno supirkėjai, padengia nors dalelę išlaidų.
„Šiuo metu kasdien patiriu maždaug 100-120 eurų nuostolio. Iki naujų metų – 90 eurų. Laimei, viltis – kvailių motina: vis tiek tai amžinai netruks, ir pieno kainos ims kilti.
Jei gaučiau už pieną tuos 23 euro centus, visus išbučiuočiau. Iki rugpjūčio juk maždaug tiek už kilogramą pieno ir buvo mokama“, – aiškino vyras.
Skaičiais jis tuščiai nesišvaisto. Per parą vien elektros energijos fermoje „sudeginama“ 90-100 kW. Elektrą srebia melžimo agregatai, siurblys, pieno linijų plovimo įranga, mėšlo valymo įrenginys ir daugybė įrangos.
Pinigų reikia ir koncentruotiems gyvulių pašarams, pavyzdžiui, vienas 50 kilogramų maišas kainuoja 17,4 euro, o per dieną pusšimčiui karvių tokių pašarų sušeriama 250 kilogramų – už 87 eurų. O dar darbas, dar šienainis, kuriam paruošt taip pat reikėjo išlaidų? „Jei pieno kilogramo kaina pakiltų nors 5 euro centais, per mėnesį man jau užtektų pinigų už elektrą sumokėti ir melžėjos atlyginimui“, – patikino ūkininkas.
Taip, už rugpjūtį-lapkritį sumokėjo kainų skirtumą: 43,7 euro už pieno toną .
„Bet man geriau ne parama, bet tai, kad patys perdirbėjai sumokėtų už pieną tiek, kiek jis vertas. Tačiau tokių žemumų kainos niekada nebuvo pasiekę. Net tuomet, sunkmečiui prasidėjus, kai ir pensijos žmonėms nukarpytos, kaina sukosi apie 0,73 lito: apie 21-22euro centus.
Užtat ir ministrui pirmininkui sakiau, tiesa, per televizijos laidą, kad jis ką nors darytų. Juk ūkininkai ilgai netems – išskers karves. O galvijai – ne vištos, neužauginsi akimirksniu. Reikia 4-5 metų, kol karvė pradeda duoti daug pieno“, – kalbėjo J.Beinoras.
Sulakstė į parduotuvę
„Pieno niekada neperku. Bet specialiai sulaksčiau į parduotuvę Juodiškėse, kad pažiūrėčiau, kiek gi žmonės už pieną joje pakloja pinigų. Ir dar mineralinio butelį specialiai nupirkau, – ūkininkas ištraukė iš kišenės kasos kvitą. – Žiūrėkit“.
Ir duria pirštu į pieno „Mū“ kainą: 1,09 euro (3,76 lito) už litrą, o už tokį patį kiekį mineralinio vandens – 0,42 euro.
„O aš už litrą puikaus pieno, kuriuo riebumas – 4,2 proc., o baltymų kiekis perlipa 3 proc., šiuo metu gaunu 17 euro centų, nes kas antrą dieną pieno parduodu po 1700 kilogramų.
Smulkiems ūkininkams, kurie vienu kartu parduoda mažiau nei 100 kilogramų pieno, už jį sumokama vos 13 euro centų.
Tuo tarpu kaimynai lenkai už pieną gauna 33 euro centus, nors jų ūkiai nedideli, dažniausiai žmonės telaiko po 20 karvių“, – skaičiavo ūkininkas.
Kaip perkrimsti tą aritmetiką, jei pieno perdirbimo įmonės guldo kainų lenteles ant stalo, rodydamos, kad už kilogramą pieno, nelygu ūkio dydis, moka 23-26 euro?
Skirtumas – kooperatyvo kišenėje
Šio žmogaus ūkyje primelžtas pienas atsiduria kooperatyvo „Žalmargė“ pienovežyje. Kooperatyvas superka ir kitų smulkių ūkininkų pieną, – paprastai jie patys bidonus sutempia į Juozo kiemą.
Paskaičiuokim: per mėnesį, tiekdamas pieną kas antrą dieną, J.Beinoras parduoda 25 500 kilogramų pieno. Kadangi šiuo metu už jo kilogramą ūkininkui mokama 0,17 euro, per mėnesį susikaupia 4335 eurai.
Šio žmogaus pienas atsiduria įmonėje „Rokiškio sūris“. Pastaroji teigia, kad su tiekėjais atsiskaito, už pieno kilogramą mokėdama 0,23 euro.
Vadinasi, tarpininkui – pieną superkančiam kooperatyvui per mėnesį už pieną, nupirktą vien tik iš Juozo, įkrinta 1530 eurų.
Stambesnių pieno ūkių Širvintų rajone yra keturi, o kur dar smulkieji? Atrodo, kad pienovežius po ūkius stumdantiems kooperatyvams nėra taip ir blogai.
Viskas – viename pienovežyje
„Bėda dar, kad tų mažų ūkelių pieno kokybė, kai į pieninę sunešama po 20-30 litrų, skiriasi kaip žemė nuo dangaus“ , – už galvos stveriasi Juozas.
Kaip ta kokybė nesiskirs? Juk jo fermoje, kurioje šiuo metu melžiama per 50 ypač pieningų, – holšteinų veislės karvių, pienas prie nieko neprisiliečia. Melžiant agregatais, iš švariai numazgoto tešmens – vamzdynais, pro košimo įrangą – jis suteka tiesiai į šaldytuvą, kuriame iš karto atvėsinamas tiek, kiek reikia.
Mažuose ūkeliuose karvės melžiamos rankomis, košiamas ne visada per pačius švariausius koštuvius, atvėsinamas tiesiog bidoną pastačius lauke, ant sniego. O kas, jei koks mėšlo gabalėlis į kibirą, pastatytą po tešmeniu, įkrentą?
„Uždarytas bidone pienas užtrokšta. Praranda ir skonį, ir kvapą, ir kokybę – taip pat“, – paaiškino vyras.
Kvailybė, bet pienas, primelžtas moderniame ūkyje ir tas, kurį suneša smulkieji ūkininkai, vis tiek atsiduria tame pačiame pienovežyje.
Kur karvės, ten ir darbas
J.Beinoras pieno ūkį sutvėrė savo rankomis. Ir fermas pats pasistatė, ir melžimo įrangą tokią supirko, kurios gali pavydėti bet koks ūkis Vakaruose. O prieš metus kitus įrengė ir lauko melžyklą, – tokią, kokios „niekas kitas Širvintų rajone neturi“.
Tuomet, kai Lietuva įmerkė kojas į ES pinigų upes, po jo kiemą sukiojosi „visokio plauko“ prancūzai, vokiečiai ir kiti europiečiai. „Visiems buvo smalsu, kaip mes čia ūkininkaujame“, – tarstelėjo J.Beinoras.
Dar anksčiau, kai Lietuva atkurtą nepriklausomybę sūpavo lopšy, po jo kiemą zujo ir zujo Lietuvos politikai, norėdami savo akimis pamatyt, kokių stebuklų iškrėtė Juozas, kad jo ūkis nuolat buvo minimas kaip geriausias rajone.
Anot vyriškio, karvės padėjo išplėsti ūkį: susipirkti naują techniką, pastatyti angarus, perstatyti ir gyvenamąjį namą, pirtelę susiręsti.
„Pienas tikrai ūkininką išmaitina. Bet svarbūs yra du dalykai: turi dirbti visa šeima ir nevalia girtuokliauti. Antraip nieko gera nebus“, – patikino Juozas.
Jis pats – veterinarijos gydytojas, tačiau dirba viską, ko tik reikia: ir galvijus pats šeria, ir už traktoriaus vairo sėda, ir techniką susiremontuoja. Ūkininkauja ir žmona, ir 35 metų sūnus. Tik dukra, ekonomistė, įsikabino į darbus Vilniuje.
„Tačiau vien žmonai karves pamelžt – per sunku, todėl vieną melžėją samdome“, – ūkio darbininkus surikiavo Juozas.
