Karvių fermose besidarbuojantys ūkininkai dėl to niršta. Juk jie puikiai mato, kokią menką pėdelę Rusijos embargas įspraudė lenkų karvidėse, – pieno supirkimo kainos ten susitraukė vos keliais, o ne dešimtimis procentų. Todėl suguldė ne tokią jau prastą rezoliuciją, – reikalavimus Vyriausybei ir Seimui. Joje numatė net tikslias datas, iki kada tie reikalavimai turi tapti realybe.
Rezoliucija – ne iš molio drėbta
Pavyzdžiui, valdžia turi užtikrinti, kad per kelias dienas – iki kovo 1-osios, pieno supirkimo kainos pasistiebs iki ES vidurkio, o tai jau už kilogramą pieno – 32 euro centai.
Šiuo metu, nelygu ūkio dydis, už kilogramą pieno patiems ūkininkams mokama 13 arba 17 euro centų. Pieno perdirbimo įmonės dievagojasi, kad pieną superka maždaug už 23 euro centus, tad tie 6-10 euro centų įkrinta į tarpininkų kišenę – kooperatyvų, kurie surenka pieną iš ūkininkų ir nugabena į įmones.
Kita rezoliucijos nuostatų – valdžia privalo kreiptis į Europos Komisiją, kad pieno gamintojams būtų kompensuoti ir tie Rusijos embargo primesti nuostoliai, kuriuos jie patyrė pernai gruodį bei šiemet sausį. Kompensacijas už ankstesnių keturių mėnesių praradimą jie jau gavo.
Žemdirbių prašymų yra ir daugiau. Jie susiję ir su akcizais neapmokestinamų degalų normomis, ir su ES parama, tenkančia žemės ūkiui, ir su tiesioginėmis išmokomis.
Įstatymas – jau Seime
Kam dar tas visuotinis pieno gamintojų suvažiavimas, jei Žemės ūkio ministerija ištesėjo žodį? Juk ji įregistravo Seime įstatymą, turinti užkirsti kelią piktoms žaliavinio pieno supirkėjų, perdirbėjų ar prekybininkų užmačioms.
Šis teisės aktas net numato, kad pirmenybė rinkoje turi būti teikiama iš lietuviško pieno pagamintiems produktams. Ir net pateikti informaciją žmonėms, kokia yra žaliavos kilmės šalis. Nes paprastai Lietuvos pieno perdirbimo įmonės jos atsigabena iš Estijos, Latvijos bei Lenkijos.
Įstatyme net siūloma nuostata, kad ir kooperatyvams, ir dideliems ūkiams už tos pačios kokybės pieną jo perdirbėjai mokėtų tą pačią kainą, – šiuo metu iš kooperatyvų pienas superkamas pigiau, nei iš didžiųjų ūkių.
Smaugia nuostoliai
„Darbų – devynios galybės: neturiu laiko. Todėl į suvažiavimą išsiunčiau ūkio atstovus – zootechniką ir selekcinininką“, – pratarė Šiaulių rajone esančios Ginkūnų agrofirmos vadovas Arūnas Grubliauskis.
Jis suskaičiavo, kad pieno gamybos savikaina, įvertinus visas pašarų gamybos sąnaudas, darbo užmokestį, elektros energijos kainą bei kitas būtinąsias išlaidas, yra 27 euro centai už kilogramą. O šiuo metu ūkiui už jį mokama apie 24 euro centus.
Kas mėnesį, pradedant rugpjūčiu, jo bendrovė, kurioje melžiama apie 600 karvių, patiria maždaug po 160 tūkst. litų (apie 46 tūkst. eurų) nuostolio.
„Laimei, už keturis mėnesius – nuo rugpjūčio iki lapkričio imtinai, neseniai gavome kompensacijų. Tad bent jau turėjome apyvartinių lėšų, – mokesčiams, atlyginimams sumokėti. Tačiau pieno perdirbimo įmonės tuo akimirksniu pasinaudojo. Jos gruodį sumenkino pieno supirkimo kainą, o sausį – dar labiau, nors pasaulio pieno rinkos jau atsigauna“, – kalbėjo A.Grubliauskis.
Fermos darbuotojų algos sukasi apie 430-630 eurų. „Gerai, kad dar verčiamės ir augalininkyste, o ji pridengia pienininkystės nešamus nuostolius“, – užsiminė bendrovės vadovas.
Šnairuoja ir į prekybininkus
Ūkininkai – ne akli. Jie puikiai mato, kad separuotas pienas parduotuvėje yra penkis kartus ar dar daugiau brangesnis, nei jiems už jį sumokama. O juk atskyrus grietinėlę, iš pastarosios dar prigaminama grietinės bei sviesto.
„Grandinė – gamintojas-perdirbėjas-pardavėjas yra išderinta. Valdžia buvo užmerkusi akis – leido susikurti pardavėjų ir perdirbėjų monopolijoms, – patikino A.Grubliauskis. – Išvežantys pieną į Lenkiją kooperatyvai jį ten parduoda brangiau, nei Lietuvoje. Bet lenkiški pieno produktai pas mus vis tiek kainuoja daug pigiau, nei lietuviški“.
Su šiuo ūkininku – nepasiginčysi. Juk išties lenkiško pieno litras mūsų prekybos centre kainuoja 0,63 euro, o toks pat lietuviškas, net su nuoroda, kad jis atpigo – 0,81 euro.
