ESTT generalinis advokatas Pedro Cruzas Villalonas savo išvadoje pasisakydamas dėl indėlininkų draudiminės apsaugos indėlių sertifikatų turėtojams, ESTT siūlo išaiškinti, kad „nekyla abejonių, kad pagal Indėlių direktyvą Lietuvos Respublika galėjo netaikyti garantijos arba taikyti mažesnę garantiją indėlių sertifikatams, kurie suprantami kaip perleidžiamos finansinės priemonės, nes dėl nurodytų priežasčių pagal Sąjungos teisę jiems būdingas perleidžiamumas“.
Savo išvadoje generalinis advokatas taip pat pažymi, kad „jeigu dėl savo charakteristikų ginčijamos finansinės priemonės nebūtų perleidžiamos ir dėl to, nepaisant jų pavadinimo, jos nebūtų indėlių sertifikatai tikrąja šio žodžio prasme, jų neapimtų Indėlių direktyvoje numatytos išimties galimybė.“
Tai reiškia, kad indėlio sertifikatų draudiminė apsauga turėtų būti taikoma „Snoro“ indėlių sertifikatų atžvilgiu, jeigu Lietuvos teismai konstatuos, jog „Snoro“ indėlių sertifikatai negalėjo būti perleidžiami.
Lietuvos bankas savo oficialiame rašte, pateiktame dar 2013 m. advokatui Deiviui Valiuliui, yra patvirtinęs, kad „BAB banko „Snoras“ platinti indėlio sertifikatai negalėjo cirkuliuoti kapitalo rinkoje, todėl nebuvo laikomi perleidžiamaisiais vertybiniais popieriais pagal Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymą ir Vertybinių popierių įstatymą“.
Pasak „Balticlaw“ advokato Deivio Valiulio, tai – nuosekli Lietuvos banko pozicija, vertinant indėlio sertifikatą, kaip neperleidžiamą vertybinį popierių. Priešingu atveju Lietuvos bankui grėstų ieškiniai dėl žalos atlyginimo, kadangi Lietuvos bankas privalėjo užtikrinti įstatyminių reikalavimų perleidžiamųjų vertybinių popierių atžvilgiu įgyvendinimą.
„O tai savo ruožtu „Snoro“ indėlių sertifikatų patekimą į rinką būtų padarę negalimu. Pažymėtina, kad gali būti prekiaujama ir žmonėms gali būti siūlomi tik tie vertybiniai popieriai, apie kuriuos informaciją yra įvertinęs ir patikrinęs Lietuvos bankas, kas atitinkamai garantuotų investuotojų teisių apsaugą“, – teigė advokatas.
