Kaip rodo „Eurobarometro" tyrimas, lietuviai pagal euro prisijaukinimo lygį atrodo visai puikiai.
Mat dažnas belgas, kurio kišenėje eurai šlama jau dvylika metų, kainas parduotuvėse perskaičiuoja tiek pat laiko nebeegzistuojančiais frankais.
Kai kas nepamirš litų
Prekybos tinklas „Maxima“ savo socialiniame tinkle apklausė pirkėjus, ar jie jau apsiprato su naująja valiuta.
Paaiškėjo, kad kone 58 proc. apklaustųjų iš dalies jau priprato kainas vertinti eurais, tačiau kartais jas dar palygina su kainomis litais. Trečdalis (30 proc.) eurus dar verčia į litus.
Įdomu tai, kad dešimtadalis apklaustųjų teigė, jog prie euro neketina priprasti, ir tikino visada konvertuosiantys kainas į litus.
Apklausos rezultatai rodo, kad daugiau kaip 60 proc. respondentų jau įprato atsiskaityti naująja valiuta, ir net 80 proc. visų apklaustųjų iš pradžių pasižiūri į kainas eurais.
„Aišku, priprasti prie naujos valiutos reikia laiko. Tikėtina, kad per daugiau nei keturis mėnesius, kurie liko iki kainų rašymo dviem valiutomis pabaigos, klientai pripras prekių kainą vertinti eurais“, – svarstė bendrovės „Maxima LT“ generalinis direktorius Žydrūnas Valkeris.
Rezultatai – neprasti
Tačiau SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė nemanė, kad pokyčiai įvyks taip greitai.
Nors „Eurobarometro“ sausį Lietuvoje atliktas tyrimas rodo, kad 39 proc. lietuvių įsigydami kasdienius pirkinius kainas skaičiavo vien eurais, 35 proc. jas vertė į litus, 20 proc. teigė skaičiuojantys ir eurais, ir litais.
„Mūsų skaičiai labai neblogi. Kitos šalys panašų rezultatą turėjo po dvejų ar trejų metų.
Belgai ir po 12 metų frankais tebeskaičiavo“, – kalbėjo J.Varanauskienė.
Kai žmogus kartą per penkerius metus įsigyja televizorių, greičiausiai jis prisimins, kiek kainavo jo paskiausias pirkinys. Todėl tikėtina, kad, rinkdamasis naująjį ir norėdamas palyginti kainas, jas išvers į litus.
„Greičiau prie naujos valiutos pripranta tas šeimos narys, kuris dažniausiai eina į parduotuvę: jei žmogus vaikšto tarp kainų, jos ir ima suktis galvoje.
O tas, kuris į parduotuvę atsivedamas tik vestuvėms nupirkti kostiumo, natūraliai prie naujos valiutos pratinsis ilgiau“, – pasakojo J.Varanauskienė.
Reikia nemažai laiko
Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vedėjas profesorius Albinas Bagdonas „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad kiekvienas žmogus turi savo prisitaikymo prie naujovių strategiją.
Svarbu tai padaryti kiek galima greičiau, nes taip lengviau priimti sprendimus.
„Kai valiuta buvo litas, susiformavo tiek mąstymo, tiek skaičiavimo atmintinai įgūdžiai. Dabar reikia pereiti prie triskart mažesnių sumų.
Be abejonės, žmonėms tai nėra lengva. Mūsų supratimas susijęs su tuo, kaip lengvai sprendžiame tam tikras užduotis.
Kai pateikiame užduotį su naujais skaičiais, ji žmogui būna sudėtinga. Praeis metai ar dveji, kol padėtis pasikeis“, – prognozavo profesorius A.Bagdonas.
Suprantama, jauni žmonės gerokai greičiau keičia savo stereotipus, nes jų plastiškesnės smegenys. O kad atsirastų nauji įgūdžiai, pasak pašnekovo, turi šis tas pasikeisti ir smegenyse.
Visai nesvarbu, kad vyresnėms kartoms teko išgyventi ne vieną pinigų reformą. Profesorius aiškino, jog problemų kyla dėl to, kad veiksmus reikia atlikti labai greitai. Kad sprendimus galėtum priimti greitai, turi būti susiformavę automatiniai įgūdžiai.
„Įprastiniai kasdieniai dalykai turi būti automatizuoti, o tam reikia laiko. Juolab kad ir prekių įvairovė didelė, ir jų kainos skiriasi. Be to, reikia išmanyti ne tik prekių kainas, bet ir sudėtį, atkreipti dėmesį į kokybę.
Jeigu mums reikėtų nuolatos skaičiuoti, galvoti, lyginti su kitomis valiutomis, vien tuo ir užimtume smegenis“, – aiškino A.Bagdonas.
Belgai ir portugalai atsilieka
J.Varanauskienė pasakojo apie savo kolegų Latvijoje ir Estijoje patirtį pratinantis prie euro. Jie, kasdien pirkdami dienos pietus, būtent šio pirkinio kainos į senąją valiutą nebevertė po poros savaičių.
Kitus kasdienius pirkinius perskaičiuoti į senąją valiutą jie liovėsi po metų, o po 2–3 metų estai jau nebegalėjo pasakyti, ar šimtas kronų yra daug, ar mažai.
Vis dėlto SEB banko atstovė ir A.Bagdonas nesutarė, ar lietuviams paprasčiau priprasti prie euro nei, tarkime, latviams, ar ne.
„Dėl lito ir euro santykio sunku ką nors susiskaičiuoti labai tiksliai. Mačiau, kaip moteris nusprendė parduotuvėje neimti 1,45 euro kainuojančios prekės, nes ji per brangi.
Jeigu būtų kainavusi 1,3 euro, būtų pirkusi. Sunku pakeisti seną stereotipą nauju“, – aiškino profesorius.
J.Varanauskienės žiniomis, tose šalyse, kurių valiutą perskaičiuojant į eurus daug sukti galvos nereikėjo, prie naujovių pratinamasi gerokai ilgiau. Pavyzdys – Belgija ir Portugalija. Vienu atveju senosios valiutos santykis su euru 1:40, kitu – 1:200.
Nepaisant tokių, atrodo, apvalių skaičių, šiose valstybėse vis dar rekordiškai daug žmonių skaičiuoja senąja valiuta.
Rekordininkė pagal greitį jaukinantis eurą – Airija. Mat šios šalies gyventojams verčiant į Airijos svarus reikėjo ne dauginti, o dalinti, o tai sudėtingiau.
„Padalinti bet kokią sumą iš 3,4528, kaip reikia verčiant kainas iš eurų į litus, sunku.
Jau anksčiau pastebėta, kad tose šalyse, kuriose senosios valiutos kursas su euru skiriasi daug kartų, o suklydus galima apsirikti didele suma, prie naujų pinigų priprantama greičiau“, – aiškino J.Varanauskienė.
