Nepaisant krizės, patys italai nesiveržia prie krosnių, ir šį darbą vis dažniau tenka atlikti užsieniečiams. Jie sudaro bemaž 40 proc.visų picų kepėjų, rašo „wyborcza.biz“.
Tėvynėje šį skanėstą ruošia vis mažiau italų. Ir nors beveik visi jie reguliariai valgo picas ir neįsivaizduoja kasdieninio savo gyvenimo be šalia namų įsikūrusios pamėgtos picerijos, būtent čia trūksta rankų.
Nacionalinė ūkininkų konfederacija „Coldiretti“ (Confederazione Nazionale Coltivatori Diretti) pateikė šiuos duomenis Italijai siūlant įtraukti tradicinę neapolietišką picą į UNESCO nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Šį siūlymą pasirašė 300 tūkst. italų.
Tarp 100 tūkst. picų kepėjų beveik 40 proc. yra užsieniečiai. Jų tarpe – 20 tūkst. egiptiečių ir per 10 tūkst. marokiečių. Kaip pažymima, būtent jie įneša vis didesnį indėlį į garsiosios itališkos picos kepimo tradicijų išsaugojimą. O tą padaryti kaskart vis sunkiau, kadangi, pasak „Coldiretti“, net 63 proc. visų Italijoje iškepamų picų paruošiama iš sudedamųjų dalių, kurios įvežamos iš užsienio. Jos būna pigesnės, bet prastesnės kokybės.
Italijos ūkininkų priekaištų sąrašas ilgas. Labai dažnai į picą dedama mocarelos, padarytos ne iš įprastinio pieno, o iš pigių pramoninių pusfabrikačių arba iš Rytų Europos įvežamo sutirštinto pieno. Masinis reiškinys – didelį nerimą keliančios kokybės kiniško pomidorų padažo naudojimas.
Naudojamas ir amerikietiškas padažas. Vietoje aliejaus, išspausto iš savų alyvuogių, picerijų savininkai jas perka pigiau iš Tuniso ar Ispanijos, o kartais naudoja net visai prastą aliejų.
Vis sunkiau su itališkais miltais. Rinkoje pilna šio produkto iš Prancūzijos, Vokietijos ir Ukrainos, nors ant pakuotės šios informacijos dažnai ir nepamatysi.
„Visa tai kenkia itališkos picos originalumui“, – sakė ūkininkų konfederacijos pirmininkas Roberto Moncalvo.
Naujausi tyrimų duomenys rodo, kad 39 proc. italų laiko picą savo šalies kulinarijos simboliu, teigia „wyborcza.biz“. Parengė Leonas Grybauskas
