Ukrainoje vis gausėja dėl išlikimo kovojančių žmonių armija. Pernai tokių buvo milijonas. Šiemet – jau 4 milijonai.
Didėjančios kainos, grivinos krizė, saugumo stoka skatina kalbas apie trečiąjį Maidaną.
Socialinis sprogimas būtų mirtinas smūgis dabartinei vyriausybei, jos reformoms, o galbūt ir Ukrainos krypčiai į Vakarus. Ar pavyks jo išvengti?
Apie tai – pokalbis su vienu populiariausių Ukrainos veikėjų – socialinės politikos ministru 45 metų Pavlo Rozenka.
– Ukrainoje matyti daug turtingų žmonių, kuriems dabartinė krizė neatrodo baisi. Tačiau neįmanoma nepastebėti augančio skurdo.
– Akivaizdu, kad Ukraina nebuvo pasirengusi tokiems humanitariniams iššūkiams. Tokiai socialinei katastrofai niekas nesirengė, nes niekas negalėjo numatyti to, kas nutiko šalyje.
Mes niekada nemanėme, kad karinė agresija taps svarbiausiu veiksniu, kad taip įžūliai kitos valstybės armija bus įtraukta į veiksmus prieš Ukrainą.
Negalėjome nujausti, kad per labai trumpą laiką turėsime gerokai daugiau nei milijoną žmonių, kuriems reikia naujų namų, prieglobsčio, maisto, vaistų. Tai labai sudėtinga.
– Sakoma, kad nepriklausomybę atkūrusioje Ukrainoje taip blogai dar nebuvo. Kiek metų atgal karas nubloškė Ukrainą?
– Nemanau, kad atgal. Manau, kad dėl to tapo sudėtinga judėti pirmyn. Ekonominė, karinė ir politinė krizė tiesiog kausto ranas, judesius ir neleidžia valstybei vystytis. Šiomis nepaprastomis sąlygomis stengiamės ne tik išlaikyti, ką turime, bet ir vykdyti socialinius įsipareigojimus ir žengti į priekį. Tačiau dabar labai sunku siekti greitų reformų, gyvenimo kokybės pokyčių.
Be karo, prisidėjo ir tai, kad 25 metus nevyko jokių reformų. Pasiekėme tašką, kai reikia daryti viską ir iš karto. Yra daug nepopuliarių dalykų, kuriuos reikia daryti vienu metu.
– Turite galvoje energetikos reformą? Dujų ar elektros kainos didėja ne dešimtimis, o šimtais procentų, žmonės panikuoja.
– Ne tik tai. Dabar turime keisti ir energetiką, ir pensijų sistemą, ir reformuoti sovietinių lengvatų sistemą, mažinti valdžios tarnautojų skaičių, pertvarkyti neefektyvią sveikatos apsaugos sistemą. Taip pat švietimo, mokslo, kultūros sektorius. Daugybė nepopuliarių veiksmų. Tačiau bent kol kas politikos elitas sutaria, kad visa tai daryti būtina.
– Jums reikia pasirūpinti subsidijomis skurstantiems ir užtikrinti sklandžią paramą grįžusiems kariams ir karo zoną palikusiems žmonėms. Kitaip sakant, užgesinti dėl karo ir reformų kylantį socialinį gaisrą?
– Bėgliai ir kariai – nauja problema, tam sukurta nauja programa. Bendraujame su tarptautiniais ekspertais, donorais, žmonėmis iš JAV, Izraelio, kitų valstybių, turinčių tokios patirties.
Nors ir labai sunku, ieškome tam lėšų ir skiriame. Taupyti reikia kitur. Ypač svarbu tarptautinės bendruomenės palaikymas. Humanitarinė, finansinė, ideologinė pagalba – viskas būtina.
Iš valstybės biudžeto skirta 3,5 milijardo grivinų (dabartiniu kursu – 140 mln. eurų) vien karo zoną palikusių žmonių reikmėms. Todėl galime sumokėti labai kuklias kompensacijas pensininkams, nedarbingiems žmonėms, vaikams.
Jie per mėnesį gauna 884 grivinas (apie 35 eurus). Kiti keletą mėnesių gauna vos 442 grivinas (apie 18 eurų).
Nedaug, bet net tokiai paramai reikia milžiniškų išteklių. Jeigu įvertintume visus poreikius, investicijas į sugriautas teritorijas, tam jau reikia ne milijardų grivinų, o milijardų dolerių.
– Minske pasiektas susitarimas dėl paliaubų įpareigoja Ukrainą vykdyti socialinius įsipareigojimus ir tiems žmonėms, kurie liko Kijevo nekontroliuojamoje teritorijoje. Tačiau jie negauna nei pensijų, nei kitų socialinių išmokų?
– Taip yra tik todėl, kad neturime galimybės nugabenti lėšų, neveikia valdžios įstaigos, nėra bankų, socialinės rūpybos skyrių. Viskas užgrobta teroristų, sunaikinta, išvogta.
Bandėme ten gabenti pinigus, bet nesėkmingai. Inkasatorių automobiliai buvo plėšiami, pinigai patekdavo teroristams. Kalbame apie dešimtis milijonų grivinų, kurios panaudotos ir ginklams pirkti.
Todėl sudarėme galimybes gauti visas išmokas toje teritorijoje, kurią kontroliuoja Ukraina.
Žmogus, išvažiavęs iš antiteroristinės operacijos zonos, turi registruotis ir gaus visus pinigus, kurie jam priklauso ir yra laikomi asmeninėse sąskaitose.
Okupuotose teritorijose buvo 1,25 mln. pensininkų, dabar jau apie 850 tūkstančių gauna pensijas Ukrainos teritorijoje.
– Anksčiau subsidijas gaudavo milijonas ukrainiečių, dabar – 4 milijonai. Tokiu metu keičiama valstybės paramos sistema. Ar tai negali tapti neramumų priežastimi?
– Tokia padėtis susidarė daugiausia dėl energetikos reformos, kuri yra labai svarbi ir būtina, tačiau mus įstumia į sudėtingą padėtį, nes daugybė žmonių nebegali sumokėti už paslaugas.
Nustatėme vienintelį kriterijų, kuris bus svarbus kreipiantis dėl paramos. Tai – asmens ar šeimos pajamos. Tai reiškia, kad paramą gaus tik vargšai, o ne kokiai nors nusipelniusiai grupei priklausantys žmonės.
Pasaulio bankas padeda Ukrainai diegti naują socialinės paramos modelį. Tam skiriama 300 milijonų JAV dolerių.
– Tapote populiarus, kai įtikinote Tarptautinį valiutos fondą atsisakyti reikalavimo didinti pensinį amžių iki 65 metų. Kodėl nesutikote?
– Ginčai dėl pensijos amžiaus buvo sekinantys. Bet pavyko įtikinti, kad Ukrainai reikia gausybės reformų, o pensinio amžiaus didinimas gali visa tai sužlugdyti. Tai susprogdintų valdančiąją koaliciją, sukeltų paniką visuomenėje, viskas sustotų.
Be to, artimiausiu metu tai neduotų jokio papildomo efekto. Vyrų vidutinė gyvenimo trukmė siekia 63 metus, o moterų – mažiau nei 64 metus. Kas iš to, jeigu padidinsime iki 65 metų?
– Uždirbate vos 7 tūkst. grivinų. Ar jūsų šeimai priklauso valstybės parama?
– Vyksta karas, daugybė žmonių kenčia, todėl mūsų algoms nustatyti apribojimai. Tačiau mano atlyginimas prilygsta dviem minimalioms algoms ir kol kas man subsidija nepriklauso.
Mano žmona, dirbanti viešajame sektoriuje, uždirba daugiau. Turime nedidelį butą, automobilį, mokame taupyti, tad kol kas mums užtenka.
Jeigu bus visai striuka ir turėsime teisę kreiptis subsidijos, neatmetu galimybės išbandyti, kaip veikia naujoji paramos sistema.
