Būsto vertė išaugo trečdaliu
„Šalia mūsų – keletas identiškų daugiabučių, tačiau jie – ne atnaujinti. Prie jų laiptinių tokios skelbimų gausybės nepastebėjau, – sako ponas Apolinaras. – Anksčiau niekas pirkti butų pas mus nesiveržė. Aišku, įdėjus skelbimą į laikraštį arba per internetą, pirkėjų atsirasdavo. Bet kad patys ieškotų – tikrai ne. O dabar viskas priešingai – sugalvoję parduoti butus šiame name gali rinktis iš kelių norinčių pirkti. Butų paklausa renovavus namą tikrai padidėjo.“ Pašnekovas skaičiuoja, jog būsto vertė po renovacijos padidėjo maždaug trečdaliu. „Argi ne sėkmė?“ – klausia jis.
A.Špečkauskas neslepia, jog siekdamas kuo kokybiškesnės renovacijos, negailėjo laiko bendravimui su projektuotojais ir statybininkais.
„Svarbiausia yra bendrauti – ir su techniniu prižiūrėtoju, ir su statybininkais. Ypatingą dėmesį skyrėme bendradarbiavimui su projektuotojais. Atsitinka, kad techninis projektas nurašomas nuo kito namo ir jame atsiranda nereikalingų darbų, o reikalingi praleidžiami. Tad asmeniškai bendravau su kiekvienu projektuotoju – ir su elektrikais, ir su šilumos sistemų specialistais, ir su tvarkančiais vandentiekį. Aptarėme kiekvieną dalį atskirai ir viskas išėjo labai gerai“, – džiaugiasi pašnekovas.
Domėjosi ir finansavimu, ir apšiltinimu
Ponas Apolinaras atsimena, kad Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa, kuri atveria kelią pasinaudoti Europos Sąjungos fondų, valstybės ir pačių gyventojų lėšomis daugiabučiams atnaujinti, domėjosi jau seniai.
„Apie JESSICA iniciatyvą girdėjau jau seniai. Bėda ta, kad iš pradžių renovuotis galėjo tik namų bendrijos. Po to, kai buvo leista renovacija rūpintis įmonėms, kurios prižiūri daugiabučius, iškart ėmiausi gyventojams pasakoti apie modernizavimo galimybę. Nuomonių buvo visokių. Ypatingai atsargiai į tai žiūrėjo socialiai remtini gyventojai. Vis tikrinosi, ar valstybės jiems tikrai kompensuos visas išlaidas. Žinoma, liko ir tokių, kurie renovacijai nepritarė. Laimei, surinkome daugiau nei 50 proc. gyventojų pritarimą ir pradėjome rengti projektą“, – dėsto A.Špečkauskas.
Domėjimasis daugiabučių modernizacija leido ne tik lengvai perprasti finansavimo mechanizmus, bet pagelbėjo kituose renovacijos etapuose – pavyzdžiui, vertinant renovacijos darbų subtilybes. „Domėjausi ir atnaujinimo technologijomis. Tiesa pasakius, kol pasirinkimas buvo tik šiltinimas akmens vata, man ši idėja nelabai patiko. Tai ir brangu, ir nebūtinai kokybiška. O kai atsirado technologija šiltinti pastatus polistirolu – visai kitas dalykas. Ši technologija – ir pigesnė, ir taupanti šilumą, ir neleidžia drėgmei iš lauko patekti į patalpas“, – sako ponas Apolinaras.
Atsiskleidė skirtingi šilumos poreikiai
Greta padidėjusios būsto vertės, tarp didžiausių renovacijos privalumų A. Špečkauskas pamini ir individualią šildymo apskaitos sistemą, leidžiančią sutaupyti namui iki 70 proc. šilumos, ir naują liftą, „suvalgantį“ net 50 proc. mažiau energijos nei ankstesnis.
Šypsodamasi pašnekovas pasakoja, jog atnaujinta šildymo sistema leido pastebėti didelius skirtumus tarp gyventojų šilumos poreikių.
„Dabar, kai kiekvienas butas gali šildytis atskirai – viskas skaičiuojama kaip elektra – kiek sunaudojai, tiek sumoki, paaiškėjo, kad vieni mėgsta gyventi šalčiau, jiems užtenka 20 laipsnių šilumos žiemą. Kitiems reikia 25 laipsnių. Bet svarbiausia, kad dabar visi turi galimybė reguliuoti šilumos kiekį taip, kaip jiems patinka.“
Daugiabutyje taip pat buvo atnaujintas vamzdynas, vandentiekis, šilumos sistema. Pakeistos ir lauko durys, suremontuotas ir apšiltintas stogas. Pokalbio pabaigoje A. Špečkauskas užsimena, kad tarp svajonių renovuojant namą buvo ir saulės energijos šaltinio įrengimas, tačiau skėsteli rankomis – „Ne viskas iš karto. Žmonėms sunku vienu kartu pasiryžti atiduoti tiek pinigų. Bet ateityje prie šitos minties, tikiuosi, dar grįšime.“
