Kelis paršelius į maišą, maišą – į automobilio bagažinę, ir lėkte namo. Neretai kaimo žmonės ūkininkų turguose būtent taip apsirūpina paršeliais, kad užsiauginę pasiskerstų ir turėtų mėsos.
Vis dėlto afrikinis kiaulių maras smarkiai sumažino paršelių pasiūlą. Daug žmonių, gyvenančių maro paliestose zonose, apskritai turėjo išsižadėti kiaulių veislininkystės.
Tačiau kaimo žmonės, kurių gyvenamoji vieta nepakliuvo į tas teritorijas, gali rasti geresnių išeičių. Paršeliais prekiauja kiaulių veislininkystės ūkiai. O juos pasiekti ne ką sunkiau negu turgavietes.
Geriausia pirkti veislyne
Dažniausiai smulkieji ūkininkai ar pavieniai gyventojai turguje dairosi gyvulių manydami, kad jie ten pigesni.
Anot Žemės ūkio ministerijai pavaldžios Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos vadovo Viliaus Rekščio, ir turguje, ir veislininkystės ūkiuose šiuo metu gyvuliai kainuoja kone tiek pat.
Bet pačių gyvulių kokybę sunku net palyginti – į turgų paprastai patenka prasčiausi.
„Turgus – gera vieta pirkti, bet ne gyvulius, nesvarbu, ar tai būtų paršeliai, ar veršeliai. Tai tas pat, kaip įsigyti katę maiše.
Geriau tevažiuoja žmonės į artimiausią veislininkystės ūkį ir jame nusiperka tai, ko ieško. Bent žinos, ką augins, nes ūkiai tam tikromis dienomis parduoda gyvulius ir gyventojams“, – aiškino V.Rekštys.
Gyvulių veislininkystės ūkiai rūpinasi gyvulių kokybe.
Jiems svarbu, kad prieauglio organizmas gerai pasisavintų pašarų maistines medžiagas, kad gyvuliai sparčiai augtų, o jų produkcijos ir reprodukcijos savybės būtų nepriekaištingos.
Atranka – žmonių valioje
Kokia geriausia gyvulių veislė? Kokia mėgstamiausia? Į tokius provokuojamus klausimus V.Rekštys turi vieną atsakymą: „Nėra išskirtinių veislių. Visi gyvuliai man patys mieliausi.“
Kiekvienos veislės gyvulių gerumas priklauso nuo žmonių valios – jų rūpestingumo ir globos.
Ir nesvarbu, ar tai būtų Lietuvos žalosios ar juodmargės karvės, ar holšteinų veislės raguotosios, mėsinės limuzinų ar Aberdyno angusų karvės, lietuviškos juodgalvės ar angliškos Sufolko avys, Zaaneno ar mėsinės Boer ožkos.
„Svarbu, kaip žmonės puoselėja tas veisles, nes gyvulių kokybė priklauso nuo to, iš kur ir ko jie perkami, su kuo poruojami, kaip prižiūrimi, kuo šeriami“, – aiškino V.Rekštys.
Veislininkystės ūkiai stengiasi išsaugoti ir auginti kuo aukštesnės kokybės veislinius gyvūnus.
Juose senieji gyvuliai – galvijai, arkliai, kiaulės, avys bei kiti keičiami naujais, grynaveisliais, kurie tik po kruopščios ir ilgalaikės atrankos patenka į veislinę bandą. Tai ypač svarbus ne vienus metus trunkantis darbas, nuo kurio priklauso veislyno veiklos sėkmė.
„Tokiuose ūkiuose gyvuliai tinkamai šeriami. Jų sveikata nuolat rūpinasi veterinarijos gydytojai, todėl ir jų palikuoniai yra sveiki“, – kalbėjo V.Rekštys.
Veislininkystės ūkiuose galima išsirinkti norimos veislės, kilmės, kokybės, vertės gyvulius. O turguje bandoma prakišti ir silpnos sveikatos – viduriuojančių, sergančių paršelių ar veršelių.
„Išvis neaišku, kokios kilmės ir vertės gyvuliai atsiduria turguje. Juk palikuonių dydis priklauso nuo paršavedės ir kuilio veislinių savybių. Pavyzdžiui, normali, sveika paršavedė vienu kartu vidutiniškai atsiveda dvylika ir daugiau paršelių.
O pavieniai smulkieji ūkininkai, auginantys veislines kiaules, ne itin paiso, kokių veislinių savybių paveldės jų penimų kriuksių palikuoniai.
Žmonės, dauginantys gyvulius, sėklą perka iš pavienių sėklintojų. Kokią, nesvarbu, svarbu, kad pigiau“, – paaiškino V.Rekštys.
Mėsos kokybė skirtinga
Ypač svarbu, kad nuo gyvulio veislės savybių priklauso mėsos kokybė. Juk net mėsinių galvijų augintojai tikino, kad anaiptol ne ta pati yra Šarolė, simentalų, aubrakų, limuzinų ar kitų veislių galvijų mėsa.
„Veislininkystės ūkiuose užaugintų gyvulių mėsos kokybė yra ištiriama – vertinama fizinė ir cheminė mėsos sudėtis. Visa tai svarbu ir patiems ūkininkams, kurie augina gyvulius savo maistui, ir pirkėjams, kurie valgo jų užaugintų gyvulių mėsą“, – sakė V.Rekštys.
Kai kurie kaimo žmonės ne šiaip sau nesidairo į kitas veisles, bet perka arba patys veisia saugomų nacionalinių veislių gyvulius, pavyzdžiui, Lietuvos baltąsias arba Lietuvos vietines kiaules, nes jos ir auga puikiai, o mėsos maistinės savybės yra nepriekaištingos.
„Viskas priklauso nuo ūkininkų ryžto. Vieni perka paršelius tik tam, kad, per vasarą užauginę, rudenį ar žiemą galėtų paskersti.
Kiti patys jas toliau veisia. O užsikrovę tokius įsipareigojimus ilgesniam laikui, kiekvienais metais gali gauti dar ir paramos“, – kalbėjo V.Rekštys.
Turėdamas saugomo genofondo – nacionalinės veislės paršavedę žmogus gauna keleriopos naudos. Viena, jis užsiaugina paršelių, kuriais dar ir kaimynus aprūpina.
Antra, dar gauna kompensacinę išmoką už tai, kad laiko nykstančių senųjų Lietuvos veislių gyvulius. Ji nėra didelė – per metus už 1 sutartinį gyvulį (SG) mokama 180 eurų (veislinė paršavedė – 0,5 SG, prieauglis – 0,3 SG). Bet vis tiek tai pinigai į kišenę, o ne iš jos.
Būna, kad žmonės, ypač smulkiųjų natūrinių ūkių šeimininkai, augina tik lietuviškų nykstančių veislių gyvulius: kiaules, sunkųjį ar žemaitukų veislės arklį, šėmąsias arba baltnugares karves, vištines žąsis ir šiurkščiavilnes ar juodgalves avis.
Avininkystė ant bangos
Pastaruoju metu vis daugiau Lietuvos ūkininkų atsigręžia ir į mėsinę gyvulininkystę. Avis ar mėsinių veislių galvijus suskato auginti tie žmonės, kurių žemės nėra derlingos.
„Mėsinė gyvulininkystė ir avininkystė šiuo metu labai populiarios. Prieš keletą metų Lietuvoje avių buvo vos 20 tūkstančių, o dabar jų skaičius jau perkopė 100 tūkstančių“, – sakė V.Rekštys.
Avių augintojai taip pat išrankūs. Jeigu jau nutaria įsigyti šių gyvulių, renkasi tokias veisles, kurių mėsa yra ir skani, ir maistinga, o ir pačios skerdienos būna nemažai.
„Radviliškio rajone esanti bendrovė Šeduvos avininkystės ūkis rūpinasi Lietuvos juodgalvių avių genetinio fondo išsaugojimu. Ir ne tik tuo.
Ūkis nuo 2015-ųjų pabaigos vertins veislinius avinus, kurie skirti mėsinėms avims kergti.
Bus penimi atrinkti jų palikuoniai, o iki 42 kilogramų svorio avinukai bus skerdžiami.
Laboratorijoje ne tik bus vertinamas skerdienos mėsingumas, bet ir tiriama jos kokybė. Tad žmonės, kurie pirks ir veis mėsines avis, kartu gaus ir šios informacijos“, – kalbėjo veislininkystės specialistas.
Parama – nykstančių veislių gyvūnams
Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programa jau pradėta. Kovo mėnesį buvo patvirtintos taisyklės, pagal kurias kompensacinės išmokos pasieks nykstančių senųjų Lietuvos veislių gyvulių ir paukščių augintojus.
Išmokos mokamos pagal programos „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ priemonę „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“.
Numatyta, kad paramos siekiantis ūkininkas turi laikyti kurių nors Lietuvos senųjų veislių (tų, kurioms gresia išnykimas) gyvūnų, pavyzdžiui, 1 arklį, 1 galviją, 2 kiaules, 5 avis, 10 naminių paukščių. Teikdami paramos paraišką ūkininkai turi pateikti ir įsipareigoti laikyti gyvulių kilmės pažymėjimų kopijos.
Parama teikiama už šiuos nykstančių Lietuvos senųjų gyvulių ir naminių paukščių veislių laikomus ūkinius gyvūnus:
už žemaitukų veislės arklius – 200 Eur už 1 SG;
už stambiųjų žemaitukų veislės arklius (nuotr.) – 200 Eur už 1 SG;
už Lietuvos sunkiuosius arklius – 200 Eur už 1 SG;
už Lietuvos šėmuosius galvijus (karves, telyčias, veislinius bulius) – 200 Eur už 1 SG;
už Lietuvos baltnugarius galvijus (karves, telyčias, veislinius bulius) – 200 Eur už 1 SG;
už senojo genotipo Lietuvos juodmargius ir žaluosius galvijus (karves, telyčias, veislinius bulius) – 200 Eur už 1 SG;
už senojo genotipo Lietuvos baltąsias kiaules (paršavedes, kiaulaites, veislinius kuilius) – 180 Eur už 1 SG;
už Lietuvos vietines kiaules (paršavedes, kiaulaites, veislinius kuilius) – 180 Eur už 1 SG;
už Lietuvos šiurkščiavilnes avis (ėriavedes, avytes, veislinius avinus) – 187 Eur už 1 SG;
už senojo genotipo Lietuvos juodgalves avis (ėriavedes, avytes, veislinius avinus) – 187 Eur už 1 SG;
už Lietuvos vištines žąsis – 162 Eur už 1 SG.
