„Darosi vis akivaizdžiau, kad atkurti Ukrainos ekonomiką Vakarų šalys neplanuoja. Jos rengiasi padaryti iš Ukrainos agrarinę šalį“, kurioje „planuoja auginti ... genetiškai modifikuotą produkciją“, cituoja Rusijos pareigūno žodžius analitino centro „SovEkon“ vykdomasis direktorius Andrejus Sizovas portale slon.ru.
Aš esu tikras, kad jeigu ne vidutinės trukmės, tai ilgalaikėje perspektyvoje Rusija ims auginti GMO (ar ši veikla bus kontroliuojama, ar ne – čia jau kitas klausimas), teigia A.Sizovas ir priduria, kad pradėjus masiškai auginti GMO kultūras Ukrainoje, Rusijoje šis procesas iš tiesų gali paspartėti. Aš kalbu, sako jis, apie pramoninio masto gamybą, kadangi daugelio rinkos dalyvių nuomone ribotais kiekiais GMO kultūros Ukrainoje (taip pat ir Rusijoje, tik mažesniuose plotuose) auginamos jau ne pirmus metus.
Įdomesnė, mano galva, ta panieka, su kuria iš esmės buvo kalbama apie „agrarinę šalį“, ir, kaip man pasirodė, nenoras laikyti žemės ūkio normalia ekonomikos dalimi. Spėju, kad dauguma skaitytojų irgi turi tokį požiūrį, rašo straipsnio autorius.
Iš tiesų, daugumoje išsivysčiusių šalių žemės ūkis sudaro tik nedidelę ekonomikos dalį – 1-2 proc. BVP. Tačiau vadinti jį atsilikusia ūkio šaka būtų didelė klaida. Tokia padėtis greičiau yra būdinga aiškiai skurdžioms šalims, kur žemės ūkiui tenka iki pusės BVP. Ten žemės ūkis yra mažo efektyvumo ūkio šaka, išsilaikanti iš pigaus rankų darbo. Tačiau išsivysčiusiose ekonomikose žemės ūkis jau seniai tapo ūkio šaka, kur naudojamos aukštosios technologijos.
Čia aktyviai naudojamasi stebėjimo iš kosmoso duomenimis, bepiločiai lėktuvai renka informaciją apie laukų būklę (neseniai sužinojau apie tokį projektą Pamaskvyje), ir kombainai valdomi automatiškai, nedalyvaujant operatoriui (kada ten „Google“ rengiasi paleisti tą „self-driving car“ (bepilotį automobilį – Red.), po penkerių metų?), ir labai aktyviai panaudojami didieji duomenys (angl. big data) rekomendacijoms gauti, kaip efektyviausiai panaudoti materialinius techninius išteklius.
Šansas Rusijai?
Aš drįsčiau teigti, kad tai, jog tam tikra valstybininkų dalis visiškai nevertina žemės ūkio, yra ne tik klaidinga pažiūra, bet ir labai tikėtina rimta strateginė klaida, sako A.Sizovas. Rusija turi milžinišką potencialą staigiam žemės ūkio augimui. Tai ir žemės ištekliai, kurių didžioji dalis neapdirbama, ir vandens ištekliai, ir pakankamai gerai išvystyta infrastruktūra, ir didelė vidaus rinka, ir, žinoma, eksporto didinimo galimybės.
Rusija galėtų pakartoti Brazilijos sėkmės istoriją arba bent jau jos dalį. Ši Pietų Amerikos šalis iš kuklaus pagal pasaulio standartus rinkos dalyvio, eksportuojančio žemės ūkio produkcijos už maždaug 10 mlrd. dolerių per metus praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, dabar tapo trečiąja didžiausia eksportuotoja pasaulyje, gaunančia 65 mlrd. dolerių pajamų, ir pirmąja neto eksportuotoja (pasaulinės prekybos analizėje naudojama sąvoka, reiškianti, kad tos šalies eksportas gerokai viršija importą – Red.) su 45 mlrd. dolerių proficitu (teigiamu saldo – Red.).
Palyginimui: 2014 metų visas Rusijos dujų eksportas sudarė 55 mlrd. dolerių, o maisto prekių – apie 16 mlrd. dolerių. Be to, Rusija yra viena iš didžiausių maisto prekių importuotojų pasaulyje – jų įsivežama daugiau kaip du kartus daugiau, negu eksportuojama.
Iš karto atsakysiu į akivaizdų klausimą: girdi, kur Brazilija, o kur mes. Jie turi vandenyną, Rio, kavos ir cukranendrių, o pas mus – sniegas balandžio mėnesį. Viskas teisingai, bet kavos plantacijų ir cukranendrių neturėjimas netrukdo, tarkime, šiaurėje esančiai Kanadai užimti 5 vietą pasaulyje pagal žemės ūkio produktų eksportą, viršijantį 30 mlrd. dolerių, pastebi autorius.
Didžiausios pasaulyje maisto produktų eksportuotojos atitinkamai 2011, 2012 ir 2013 metais (mlrd. eurų) buvo šios šalys: ES (101, 114, 120), JAV (105,117, 115), Braziija (59, 65,65), Kinija (31, 34, 36), Kanada (30, 34, 34) ir Argentina (31, 3, 30).
Norint išnaudoti Rusijos agrarinį potencialą reikia ne tiek jau ir daug – protingos, keleriems metams į priekį prognozuojamos valstybinės politikos, radikalaus valstybinio reguliavimo apribojimo, valstybės palaikymo išeinant į naujas rinkas (kalbama, aišku, ne apie eksporto subsidijavimą), tikslinių investicijų, dalyvaujant taip pat ir valstybei, į infrastruktūrą, logistiką, švietimą, genetiką ir selekciją. Labai svarbu vystyti žemės rinką – čia paslėptas didžiulis rezervas viso Rusijos agropramoninio komplekso kapitalizacijai didinti, įsitikinęs A.Sizovas.
Spartus šios ūkio šakos augimas neįmanomas be investicijų ir technologijų pritraukimo iš užsienio. Ir mūsų pačių interesas yra aktyviausia partneriškų santykių plėtra kaip su besivystančiomis šalimis (Brazilija, Kinija), taip ir su Vakarais. O su pastaraisiais dėl suprantamų priežasčių mūsų santykiai toli gražu nėra idealūs. Maža to, be globalių politinių sunkumų neretai pasitaiko ir atvirai priešiško nusistatymo užsienio kompanijų atžvilgiu ministerijų ir žinybų ar regiono valdžios lygmenyje.
Šansas Ukrainai?
O dabar pamėginkime pažvelgti į susiklosčiusią padėtį, tarkime, į agropramoninį kompleksą (APK) investuojančio stambaus fondo arba transnacionalinės biotechnologijų kompanijos, pasirengusios investuoti į besivystančios ekonomikos šalį, vadybininko akimis. Manau, kad pirmiausia žvilgsnis bus mestas į Pietų Ameriką, o po to į Afriką. Po to bus pastebėta ir Rusija, mano straipsnio autorius.
Aukščiau aprašyti Rusijos pliusai daugeliu požiūrių yra akivaizdūs. Tačiau yra ir gana svarbus niuansas – šiek tiek labiau į vakarus yra Ukraina, didelė šalis, turinti beveik tokius pačius išteklius aktyviam APK vystymui, kažkuo Rusiją pralenkianti, kažkuo jai nusileidžianti.
Tačiau ši šalis pirmųjų asmenų lygmenyje pripažįsta žemės ūkio svarbą ir jau ėmėsi didinti šios ūkio šakos investicinį patrauklumą. Aš kol kas nejaučiu didelio optimizmo dėl Ukrainos APK perspektyvų.
Esu įsitikinęs, kad Ukrainos valdžios institucijoms ne kartą ir ne du kils pagundų padaryti iš šakos ne „augimo lokomotyvą“, kaip sako Petro Porošenko, o melžiamą karvę, ir klausimas, ar sugebės jos su tomis pagundomis susidoroti, lieka atviras.
Tačiau dabar Ukrainos valdžia realiai remia savo APK, ir jis turi didelį augimo potencialą. Jeigu ši padėtis nesikeis keletą metų, ir šalis imsis seniai pribrendusių veiksmų – liberalizuos žemės rinką, tai greitai Rusijos pašonėje atsiras stipriausia konkurentė investicijoms į APK.
Ir jeigu per tą laiką Rusijos valdžia ir toliau su panieka žiūrės į šalies žemės ūkį, labai tikėtina, kad fondas ar biotechnologijų kompanija iš mūsų pavyzdžio priims sprendimą investuoti Ukrainoje, o ne Rusijoje.
Kas gi taps Europos Brazilija?
Abi šalys turi neblogų šansų tam, kad taptų „Europos Brazilija“. Tačiau kol kas tik Ukraina yra aiškiai pasirengusi padaryti žemės ūkio vystymą vienu iš valstybės prioritetų. O Rusijos valdžiai šis klausimas akivaizdžiai tolimas nuo prioritetinio.
Juk naftos ir dujų eksportuotoja – tai skamba išdidžiai, nepalyginsi su grūdų ir mėsos eksportuotoja, ar ne taip? – baigia savo straipsnį A.Sizovas.
Parengė Leonas Grybauskas
