Keistuoliu vadinamas vienišas kaimo senbuvis aprauda savo 28 galvijus, kuriuos iš jo prieš daugiau nei pustrečio mėnesio atėmė Širvintų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) darbuotojai.
„Būtų atėmę visus 47, tačiau šeši išlaužę tvorą pabėgo ir vėliau sugrįžo, o dar trylika naktį kažkur išsivežė ir dabar ieško, kur jie pradingo. Tie, kurie tai darė, baisiai gyvulius kankino, vargšeliai rėkė, kol buvo suvaryti į furgonus.
Mane apvogė vidury dienos – nei antstolis, nei policijos pareigūnai nedalyvavo, kai iš manęs buvo atimami gyvuliai. Suprantu, kad teismas leido tai daryti, bet juk jo sprendimas turi būti teisingas, ar ne?“ – kalbėjo V.Gaidamavičius.
Vyras tikisi, kad atimti gyvuliai jam bus grąžinti, o per vasarą paauginęs, didžiąją dalį jų rudenį parduos.
Skendo purve ir mėšle
Šių metų vasario 4 dieną Širvintų teismas paskelbė, kad V.Gaidamavičius savo gyvulius prarado todėl, kad jau keletą pastarųjų metų tinkamai jų neprižiūrėjo ir nešėrė, – jie kentė alkį, buvo nepakankamai girdomi, skendo mėšle ir purve nevalomuose iš lentų sukaltuose aptvaruose be durų.
Jie ne tik negalėjo atsigulti, bet ir visi sutilpti.
„Gyvuliai šioje bandoje dauginosi natūraliu būdu – vyko giminingas poravimasis ir jokia jų apskaita nebuvo tvarkoma, daugiau nei pusė jų buvo neregistruoti ir neženklinti. Siekiant apsaugoti gyvulius nuo žūties, nebuvo kitos išeities kaip tik kreiptis į teismą dėl priverstinio jų paėmimo.
Galvijai iš V.Gaidamavičiaus paimti laikinai ir bus grąžinti, kai tik jis susitvarkys ir galės užtikrinti jų priežiūrą“, – sakė Širvintų VMVT viršininkas Leonardas Šmaukšta.
Teismui buvo pateikta net 30 aktų, nuo 2011-ųjų surašytų V.Gaidamavičiui. L.Šmaukšta patikino, kad garbaus amžiaus V.Gaidamavičius nepajėgus susitvarkyti su tokia didele ir nevaldoma sulaukėjusių galvijų banda, be to, neturi pašarų atsargų.
„Nenormalu, kai gyvuliai graužia medžių šakas, pernykštę žolę. Ne tik gyvuliai, bet ir pats jų šeimininkas nuolat yra alkanas. Keista, kad iki šiol niekas nebandė jam padėti“, – kalbėjo L.Šmaukšta.
Gaila visų gyvų padarų
Kai praėjusią savaitę apsilankiau Diršonyse, V.Gaidamavičiaus sodybą rasti nebuvo sunku – aplink ją ir kieme visa žemė iki juodumo buvo ištrypta galvijų.
Sodybos šeimininką skurdžiuose namuose su dar išlikusia moline asla radau vieną, apsuptą tik būrio kačių ir šuns. Vyras kūreno krosnį ir virė sriubą.
„Neturiu nei dujinės viryklės, nei šaldytuvo, nei televizoriaus. Kol neturėjau katiliuko, kurį nupirko bendruomenės pirmininkė arbatai išsivirti, tik vandenį su cukrumi gerdavau“, – tikino vyras.
Pasiteiravus, kiek turi gyvūnų, V.Gaidamavičius ilgai negalvodamas atsakė, kad aštuonias kates ir vieną šunį: „Man kiekvieno gyvulėlio labai gaila kaip žmogaus, tad visus atklydusius priglaudžiu. O šuo net vardo neturi, nes jis ne mano – prieš kelerius metus iš kažkur atėjo ir pasiliko.“
Nesiprausia jau 20 metų
– O kur jūsų likę galvijai? Sakėte juk, kad dar šešis, kurių nepaėmė, turite? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Gaidamavičiaus.
– Karvutės Daigelis ir Mažylė, telyčaitė Pupa, veršiukas Putpelytė ir buliukai Aukselis ir Margiukas dabar ganosi aptvaruose, nuo čia ta ganykla yra už 4 kilometrų.
– Ar ne per anksti gyvulius išleidote į ganyklą?
– Aš jiems ten nunešu šieno, bet nelabai nori jo ėsti.
Melas, ką apie mane dabar kalba, esą gyvulius kankinu. Aš pats nevalgęs sėdžiu, vien vandenį geriu po pusę mėnesio – kad tik gyvuliams pašarų užtektų.
Nuo spalio iki gruodžio vidurio užtenka savo pasiruošto šieno – sukraunu 10 metrų ilgio ir 6 metrų pločio kūgį. Gyvuliai ėda kiek nori ir kada nori, o vėliau papildomai nusiperku šieno ritinių.
Perku dar jiems avižų su žirniais, miežių. Pats sumalu. Jau tris tonas jų sušėriau, dar dvi nusipirkau, tačiau gyvulius atėmė.
Pašarų reikia daug, jie brangūs, tad pačiam pinigų nelieka.
– Kaip taip badaudamas ištveriate, iš kur ta stiprybė? Juk prižiūrėti tokį nemažą gyvulių ūkį įstengtų ne kiekvienas.
– Žinokite, aš milžinišką jėgą turiu. Visi žmonės tuo stebisi. Juk daug gyvulių, o esu vienas – niekas man nepadeda. Tik žolę traktoriumi nušienauju, o visus kitus darbus nudirbu savo rankomis, tad visur – bėgte.
Net neturiu laiko namų sutvarkyti. Kas pamato, kaip gyvenu, sako, jog iškart numirtų.
Maitinuosi kukliai ir paprastai – iš baltų miltų susiminkau tešlos ir valgau padažęs į cukrų. Arba karštu vandeniu užplikau miltų, kuriuos būnu sumalęs gyvuliams.
Mėsos, batono nusiperku tada, kai gaunu pensiją.
Niekada gyvenime nebuvau nei ligoninėje, nei pas daktarus, niekada jokių vaistų nevartojau.
Kai galvą kartais paskauda – nuo vaikystės šią bėdą turiu – suvilgau skudurą šaltu vandeniu ir apsirišęs pabūnu. Padeda.
Negeriu alkoholio, niekada nerūkiau. Kam? Kad į plaučius koks vėžiukas įropotų?
Matot, esu visas suodinas kaip velnias – jau gal 20 metų visai nesiprausiu. Erkės kūną kapoja taip, kad net guzai iššokę.
Kartais taip ima niežėti, kad net kelnes nusimaunu ir kasausi iki kraujo. Užtat miegu ant krosnies, šiltai.
Neskalbiu nei patalų, nei drabužių – tuos pačius nešioju tol, kol suplyšta. Nedaug man jų reikia, jie ilgai tarnauja – va, kad ir su šitais pragyvenau visą žiemą.
– Ką veikiate, kokius darbus dirbate, kaip atrodo jūsų diena?
– Miegu ne ilgiau kaip keturias valandas, o kartais tik dvi.
Pirmą valandą nakties primalu miltų, pašutinu jų gyvuliams, tada reikia šieno pas ūkininką važiuoti – kol užkuriu traktoriaus variklį, jau ir brėkšti pradeda. Kada miegosi? Grįžęs atsigeriu arbatos ir gyvulius ganau.
– Kam jums tiek gyvulių? Ar nebūtų paprasčiau turėti tik du tris?
– Žinau, kad man jų mažiau reikia. Tačiau bėda ta, kad negaliu jų reguliuoti, – jie laisvi, nerišami, tad telyčios vaikšto kartu su buliais, po to apsiveršiuoja.
Visų karvių pamelžti nespėčiau, tad visai nemelžiu – veršiukai jas žindo. Taip jau pripratinau.
Visus savo gyvulius kasmet į sąsiuvinį registruoju, visiems nepaprastus vardus sugalvoju. Pavyzdžiui, Lakštingala, Pelėda, Žiedelis, Kubilas, Dobilas, Paukštė, Laiškelis, Mažylė, Dagilytė, Gariliukas, Pestūnas, Valstybė, Baltakojis, Skrajūnas, Didvyrė.
– Netikiu, kad jums užtenka pensijos tokiam ūkiui išlaikyti.
– Pensijos gaunu tik 124 eurus. Iš jos dažniausiai perku degalų, tepalo traktoriui. Kadangi nesu ūkininkas, nuosavos žemės turiu tik 3 hektarus. Jokių išmokų, jokios paramos iš niekur negaunu.
Pašarams pinigų gaunu pardavęs gyvulius.
Štai neseniai tris jaučius padaviau – gavau beveik pusantro tūkstančio eurų.
– Kodėl jūs vienas? Ar nebandėte ieškoti savo namams šeimininkės?
– Per tuos darbus nebuvo kada moters susirasti. Turėjau merginų, ir tėvai ne vieną piršo – juk nebuvau nei girtuoklis, nei tinginys.
Visą gyvenimą kolūkyje traktorininku dirbau, daugybę visokių apdovanojimų esu gavęs. Penkis medalius užsitarnavau. Už pirmą vietą arimo varžybose buvau apdovanotas nauju automobiliu „Lada“. Jį vėliau išmainiau į vikšrinį traktorių.
Daužiausi tarp darbų, tada senti pradėjau. Žodžiu, praleidau savo laiką, kai reikėjo ieškoti žmonos. Nelakstysi juk dabar po „svietą“, žmona – ne karvutė, jos nenusipirksi.
Tiesa, ne kartą siūlėsi man moterys ir pačios, tačiau visos jos – girtuoklės, o man tokių nereikia.
– O artimųjų, giminaičių ar turite? Ar jie aplanko?
– Motina Marijona mirė prieš tris dešimtmečius, o tėvas Viktoras dar anksčiau, kai man buvo tik 6 metai.
Esu iš penkių vaikų ketvirtas. Vyriausias brolis Jonas miręs, o kitas – Vytas – gyvena Klaipėdoje. Turiu dvi seseris: Apoloniją ir Vidą. Viena gyvena Kėdainių rajone, o kita Kaune.
Brolis ir seserys retai mane aplanko, kiekvienas juk turi savo gyvenimą – atvažiuoja ir išvažiuoja.
Nesilanko pas mane ir jokie socialiniai darbuotojai iš seniūnijos. Aš ir nenoriu jų. Toks jau esu žmogus, man nieko nereikia dykai. Nenoriu, kad mane kas nors penėtų, galiu pats užsidirbti ir viską pasidaryti.
– Ar nebaisu čia, miškų apsuptyje, gyventi vienam?
– Labiausiai bijau vagių. Nors jie pas mane nieko neras – tik du apdegusius puodus turiu, tačiau man gyvybė svarbi.
Noriu automatą nusipirkti. Užtektų paleisti vieną šūvį, ir niekas nesiartintų. Tada jausčiausi saugus. Girdėjau, kad 10 tūkstančių litų prašo už automatą, tačiau tiek pinigų neturiu.
Gyvuliai griebdavo net drabužių rankoves
Algis Kuklys
Širvintų rajono ūkininkas
„Veterinarai manęs paprašė laikinai priglausti V.Gaidamavičiaus gyvulius. Per dvi dienas juos suvežėme. Dabar iš viso pas mane jų yra 29, viena karvė nugaišo, o dvi apsiveršiavo.
Gaila ir savininko, ir jo gyvulių. Nesu medikas, tačiau manau, kad jam reikia rimtos pagalbos. Atvežtus gyvulius apžiūrėjęs vienos mėsos perdirbimo įmonės atstovas patikino, kad jie tokie liesi, kad pusė visiškai netinka žmonių maistui.
Gyvuliams labai reikėjo vandens, pašarų. Iš alkio jie griebdavo net drabužių rankoves, o išgėrę po kibirą išsprogusiomis akimis žiūrėdavo ir norėdavo dar. Pamažu pratinome ir dabar jie jau geria po keturis kibirus per dieną.
Maniau, kad gyvuliai pas mane pabus ne ilgiau kaip 2–3 savaites, kol rajono valdžia, bendruomenė ar V.Gaidamavičiaus artimieji surinks pinigų ir pastatys tinkamą tvartą, taip pat atsiras ūkininkų, kurie parems pašarais.“
