„Kadangi dabar sukurta infrastruktūra iki jos esminio atnaujinimo ar likvidavimo tarnaus tam tikrą laikotarpį (paprastai 15-25 m.), į analizę įtraukiama visa per šį laikotarpį projekto teikiama nauda, ir visos per šį laikotarpį patiriamos investicinės ir infrastruktūros išlaikymo išlaidos, – sako „BGI Consulting“ viešosios politikos ekspertas Jonas Jatkauskas. – Pavyzdžiui, žiūrint iš išlaidų pusės, kelią galima rekonstruoti arba brangiau, arba pigiau. Tačiau pigesniu atveju galbūt daugiau lėšų prireiks kelio priežiūrai ir remontui. Todėl turi būti įtrauktos visos išlaikymo išlaidos per analizuojamą laikotarpį, kad būtų galima tinkamai palyginti abiejų alternatyvų įgyvendinimo sąnaudas ir, atitinkamai, visuomenei teikiamą grąžą“.
Kiek kainuoja valanda spūstyje?
Tačiau ar visi viešieji ir valstybiniai projektai privalo atsipirkti finansiškai? Ekspertai sako, kad dažnai analizę apsunkina tai, kad pinigų prasme dažnas mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas viešasis projektas neatsiperka. „Pavyzdžiui, ar verta išleisti 30 milijonų eurų automobilių kelių sankryžoms rekonstruoti, kad būtų išgelbėta viena gyvybė per metus? – klausia J.Jatkauskas. – Finansinės grąžos šis projektas neatneš, tačiau išgelbėta gyvybė visuomenei teikia tam tikrą socialinę–ekonominę naudą. Būtent pastaroji nauda ir yra pagrindinis aspektas sprendžiant, ar verta įgyvendinti projektą T. y. projektas turi būti finansuojamas tik tuo atveju, jeigu dėl jo įgyvendinimo visuomenės gerovė padidės. Jeigu įgyvendinus projektą visuomenės gerovė sumažės, toks projektas neturėtų būti įgyvendinamas“. Taigi, ekonomistai yra ištobulinę metodus, kaip apskaičiuoti tokią socialinę ir ekonominę naudą.
„Pavyzdžiui, laiko vertę galima nustatyti pagal tai, kiek transporto spūstyse darbo metu laiką gaištančio asmens darbo valanda kainuoja darbdaviui. Jei šis asmuo transporto spūstyse gaišta laisvalaikio laiką, tarptautinėje praktikoje įprasta laikyti, kad laisvalaikio valanda yra 2,5 karto mažiau verta nei darbo valanda, – kalba J.Jatkauskas. – Žinant valandos vertę (eurais) ir inžinieriams sumodeliavus, kiek laiko valandų per metus padės sutaupyti tiesiamas aplinkkelis, galima apskaičiuoti metinę laiko sutaupymų teikiamos socialinės ir ekonominės naudos vertę. Remiantis panašia logika įvertinama ir kita aplinkkelio teikiama nauda, pvz. yra apskaičiuota, kiek žalos (eurais) daro viena teršalų tona. Inžinieriams sumodeliavus, kiek teršalų bus išvengta, galima apskaičiuoti tokios naudos vertę“.
Naudą vieningai vertins nacionaliniu mastu
Įdomu ir tai, kad šiuo metu ministerijos pradeda naudotis mūsų šalyje nauja ekonominės naudos vertinimo priemone. „Kaip rodo tarptautinė praktika, labai svarbu, kad toks socialinio–ekonominio poveikio vertinimas būtų atliekamas pagal vieningą nacionalinę metodiką, naudojant tas pačias naudos vertes, pvz. tą pačią laiko vertę“, – „BGI Consulting“ ekonomikos analitikas Tomas Mačiekus.
Anot jo, daugelis pažangių šalių turi tokias nacionalines metodikas. Pvz. Didžioji Britanija, kurioje nacionaliniu lygmeniu nustatytos skaičiavimams reikalingos vertės (laiko vertė, gyvybės vertė, bedarbio įdarbinimo vertė, išvengto nusikaltimo vertė ir pan.).
„Vieningos vertės ir detalūs paaiškinimai, kaip jas taikyti, sumažina riziką, kad vertinimo rezultatai bus „pritempti“. Tokia problema iki šiol dažnai kildavo Lietuvoje. Būsimi projektų vykdytojai grįsdami siūlomų analogiškų projektų reikalingumą, įtraukdavo skirtingas naudų rūšis, naudodavo skirtingas naudos vertes. Dėl tokio manipuliavimo, pavyzdžiui, mažiau lankytojų pritraukiantis muziejus galėdavo būti įvertintas kaip teikiantis didesnę naudą nei daugiau lankytojų pritraukiantis muziejus, ir pan.“, – Kalba T.Mačiekus. Jis teigia, kad tokiai rizikai kelią užkerta Finansų ministerijos užsakymu parengta metodika, skirta įvertinti investicijų, finansuojamų ES struktūrinių fondų ir Lietuvos nacionalinio biudžeto lėšomis, socialinį-ekonominį poveikį. „Metodika nustato, kokia konkreti nauda turėtų būti vertinama, ir padeda nustatyti tokios naudos vertę, pasiūlydama, pvz. laiko ar išsaugotos gyvybės vertę.
Tiesa, tam tikrų rizikų išlieka ir esant šiai metodikai, kadangi pats projekto vykdytojas planuoja, kiek valandų bus sutaupyta arba kiek gyvybių bus išsaugota, – aiškina pašnekovas. – Čia savo vaidmenį galėtų suvaidinti finansavimui teikiamas paraiškas vertinantys asmenys, kurie galėtų palyginti įvairius projektus tarpusavyje ir identifikuoti projektus, kurie pateikia pernelyg optimistiškus teikiamos naudos skaičius (tokie projektai galėtų būti grąžinami tobulinimui, jeigu yra tikimasi, kad patobulintas projektas teiks naudą visuomenei)“.
Pasirodo, ir kitose ES šalyse problemos kyla panašios: nacionalinės metodikos apima ne visas sritis, tad yra vietos interpretacijoms, kokia konkreti nauda galėtų būti įtraukta ir kokia galėtų būti jos vertė. Taip pat išlieka ta pati planavimo problema – kiek valandų bus sutaupyta arba kiek gyvybių bus išsaugota. Šios problemos sprendžiamos per sukauptą ilgametę patirtį – skaičiavimus atliekantys asmenys analizuojamą projektą gali palyginti su galybe anksčiau analizuotų projektų, taip pat yra atliekami jau įgyvendintų projektų vertinimai, atskleidžiantys, kiek buvo teisingi prieš projekto įgyvendinimą atlikti skaičiavimai.
Europos Komisija taip pat yra parengusi metodinį dokumentą, rekomenduojantį, kokia nauda turėtų būti įtraukta analizuojant svarbiausių sričių projektus. (Beje, Europos Komisijos metodiką rengė tie patys užsienio ekspertai, kurie dalyvavo rengiant ir lietuviškąją metodiką).
