Kai 33 metų Justinas Dūdėnas ir 38 metų Šarūnas Šlektavičius su keliais pagalbininkais ėmėsi įgyvendinti iš pažiūros keistą sumanymą, daug kas sukiojo pirštą prie smilkinio.
Tačiau vilniečiai sugebėjo pastatyti neįprastos apvalios formos keltą, veikiantį švytuoklės principu ir plukdomą be jokio variklio – vien upės srovės.
Prilipo Tabletės pravardė
Kelto forma visai nepanaši į laivo, todėl jam iš karto prilipo Tabletės su rankomis pravardė.
Iš pradžių tų rankų – lieptų keleiviams į krantą išlipti – statytojai ketino atsisakyti. Bet paskui apsigalvojo – tai vieną, tai kitą Neries krantą sveikins jam paduodama ranka.
Vis dėlto bent trys laivų statybos specialistai siūlė nekvailioti, sakė, kad tokios formos laivų niekas nestato. „Todėl mes ir statome, kad niekas nestato“, – atšovė vilniečiai.
Keltas buvo sumanytas kaip meno kūrinys, todėl jo statybą parėmė Kultūros taryba. Bet statytojai nepasidavė emocijoms, skaičiavo kiekvieną smulkmeną.
Skaičiavimai liudijo, kad 5 metrų skersmens kelto keliamoji galia yra apie 2 tonas. Tačiau statytojai nutarė nerizikuoti, per vieną plaukimą leisdami ant denio lipti ne daugiau kaip 12 keleivių.
Tobulino vairo mechanizmą
Praėjusių metų rudenį keltas buvo bandomas tris kartus, konstruktoriai tobulino jo vairą.
Jie skaičiavo, ar užteks peleko ploto atsistumti nuo kranto.
Iš pradžių keturių metrų ilgio vairą tekdavo sukti dviem vyrams. Vairo mechanizmas buvo taip patobulintas, kad dabar jį įmanoma pasukti viena ranka.
Kelto plukdymo principas palyginti nesudėtingas: vairas įstrižai srovei stumia plaustą. Tai ekologiška transporto priemonė, nenaudojanti jokių variklių.
Prieš statydami keltą upeiviai entuziastai pamėgino pasigaminti modelį iš putplasčio. Jie buvo nukabinę nosį, kai modelis porą kartų niurktelėjo po vandeniu.
Bet kai pastatė tikrą keltą ir juo pavyko perplaukti upę, buvo šventė. Paaiškėjo, kad plaustas, nelygu tėkmė, upę įveikia per 1,5–3 minutes. Toje vietoje Neries plotis – apie pusšimtį metrų.
Abu užaugę prie vandens
Architektas Justinas ir projektuotojas Šarūnas užaugę prie vandens: vienas prie Neries, kitas – prie Vilnios.
„Nuo mažumės svajojau, kad užaugęs būtinai prie namų turėsiu terasą. O geriausia terasa – prie upės“, – sakė Š.Šlektavičius, kuris pirmą kartą plaukdamas keltu prisiminė senas svajones. Keltas priminė terasą ant upės.
Jau per pirmuosius persikėlimus keleiviai įsitikino, kad keltas visiškai nesiūbuoja. Juo galima plaukti sėdint paprastoje prie denio nepritvirtintoje kėdėje.
Įspūdis pradėjus plaukti – lyg įlipus į greitąjį traukinį. Įsibėgėjant jokių smūgių, greitis artėjant prie upės vidurio vis didėja, o plaukiant prie kranto – mažėja.
Knygoje – sena graviūra
J.Dūdėnui ir Š.Šlektavičiui teko paieškoti vietos, kur įrengti keltą. Iš pradžių jiems patiko Neries ir Verkės santaka, bet ten stipri srovė ir kelto neįmanoma priplukdyti prie kranto.
Maždaug pusšimtis metrų Nerimi aukštyn vilniečiai rado tinkamą vietą. Šią vietą ties Verkiais ir Valakampiais vilniečiai pavadino istorine.
Mat idėjos autoriai Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ rado 1846 m. graviūrą, kurioje matyti, kad beveik toje pat vietoje per Nerį keleivius plukdė keltas.
Taip pat yra išlikę tarpukario žemėlapių, kuriuose šis keltas irgi buvo pažymėtas. Vienuose žemėlapiuose jo plukdymo vieta upėje pažymėta šie tiek aukščiau, kituose – žemiau.
Archyvuose išlikusi ir Vilniaus miesto valdžios sutartis su keltininkais, kurioje nurodoma, kokio dydžio atlyginimas jiems mokamas. Beje, tais laikais netoli kelto buvo karčema, kurią dabar ketinama atstatyti.
Atvyko tikrintojų armija
Nors kelto bandymai vyko vos kelias dienas, jo sumanytojai sulaukė bent kelių skundų.
Pirmiausia prisistatė aplinkosaugininkai, mat budrūs vilniečiai, pro langus pastebėję plaukiantį keltą, pamanė, kad ant jo brakonieriai, kurie upėje tiesia tinklus.
Vėliau dar buvo skundas dėl to, kad kelionė keltu per upę yra nesaugi. Š.Šlektavičiui ir jo draugams vis buvo primenama kraupi pontoninio tilto istorija.
Toks sezoninis tiltas pėstiesiems atsirado sovietmečiu.
Jis buvo įrengiamas netoli tos vietos, kur dabar upę kerta Karaliaus Mindaugas tiltas.
1975 metų balandžio 13-ąją pontoninis tiltas sugriuvo, buvo žmonių aukų. Jis buvo išmontuotas. Nuo to laiko Vilniuje pontoniniai tiltai neeksploatuojami.
Moteriškė saugojo batus
Išmėginant keltą buvo ir linksmesnių akimirkų. Š.Šlektavičius prisiminė, kaip atvykę prie upės svarstė, kokiu būdu perkelti kelto lyną į kitą krantą. Tam skirtą baidarę kaip tyčia vėlavo atvežti.
Kitoje Neries pusėje žvejojo vyras. „Sušukome, ar jis gali ištraukti lyną? Žvejys neuždavė nė vieno klausimo. Jis per upę permetė spiningo blizgę, prie jos pririšome lyną. Vyras lyną ištraukė, pririšo prie medžio ir toliau lyg niekur nieko žvejojo“, – pasakojo Š.Šlektavičius.
Jis prisiminė ir susitikimą su vietos gyventoja. Vilnietis porą savaičių paupyje buvo pamiršęs guminius batus. Kai atvažiavo prie Neries, atėjusi moteriškė patikino, kad batai saugūs – ji kasdien ateidavo patikrinti, ar jie dar toje vietoje.
Keltas buvo paliktas žiemoti ant kranto.
Neseniai prie jo atvykęs J.Dūdėnas įsitikino, kad plaustas nesudomino vagių. Ilgapirščiai nenusinešė jo detalių.
Švytuoklė domino seniai
Kodėl J.Dūdėnui ir Š.Šlektavičiui su pagalbininkais Justina Stašelyte ir Donatu Stasiuliu parūpo sukonstruoti tokį keltą?
Justinas prisipažino, kad jam seniai rūpėjo išmėginti įrenginį, veikiantį švytuoklės principu.
Srovinių keltų, nors retokai, bet pasitaiko. Toks ne tik keleivius, bet ir automobilius plukdo Čiobiškyje (Širvintų r.). Bet srovinio kelto, veikiančio švytuoklės principu, idėja kilo J.Dūdėnui.
Jo nuomone, toks keltas pranašesnis tuo, kad skersai upės nereikia tiesti lynų, kurie trukdo laivybai. Keltas prie lyno tvirtinamas tik nuo vieno kranto. Kai reikia grįžti – jis lynu partraukiamas atgal.
Architektas paaiškino, kodėl keltas apvalus. Tokią formą jis pasirinko dėl to, kad nereikėtų sukti galvos, į kurią pusę plaustas turi būti atgręžtas.
Fizikos požiūriu tai neutralus korpusas. Jeigu jis būtų kitokios formos, nežinia, kaip srovė jį pasuktų.
Sujungia kelis objektus
Keltas sujungia bent kelis objektus, kuriuos dabar skiria upė. Tai – Verkių rūmai, parkas ir malūnas dešiniajame Neries krante ir menininkų rezidencijų bei parodų centras „Rupert“, Valakampių paplūdimiai kairiajame krante.
Juolab kad nuo Verkių rūmų į apačią šiuo metu kaip tik įrengiami laiptai.
„Galima sakyti, kad keltas panaudoja upės srovės jėgą, perkeldamas lankytojus iš vienos kultūrinės erdvės į kitą“, – šypsojosi J.Dūdėnas.
Iki šiol norint pasiekti kitą upės krantą reikėdavo įveikti maždaug 8 kilometrų lankstą.
Kad į keltą skubantiems keleiviams dešiniajame upės krante nereikėtų kirsti judrios Verkių gatvės, idėjos autoriai sumanė panaudoti Verkės pralaidą.
Ši pralaida palyginti švari, aukščio pakanka, tad tereikia virš vandens pritvirtinti metalines groteles. Per jų tarpus romantikos mėgėjai galės grožėtis vandens čiurlenimu. O sutemus eiti virš vandens šviečiant žibintams būtų ypač gražu.
„Pagalvojome ir apie tai. Juk norime ne sau žaislą pasigaminti, o pasiūlyti vilniečiams naudingą dalyką“, – teigė J.Dūdėnas.
Atsiranda naujų sumanymų
Vilniečiai tvirtino, kad jau šią vasarą keltas galės kursuoti. O ateityje tokių keltų Vilniuje galėtų būti ne vienas. Kitame Neries krantinių ties Vingio parku ir Karoliniškėmis atgaivinimo projekte tokių keltų numatyti bent trys.
Tokie keltai vilniečius ir miesto svečius galėtų kelti per Nerį ir miesto centre.
Keltas galėtų būti ir prie paplūdimio Žirmūnuose. Į jį plaustu galėtų persikelti Antakalnio gyventojai.
Sostinė kelis dešimtmečius maitinama pažadais apie laivybos, Neries krantinių atgaivinimą. Tuo metu nematytą keltą pastatęs būrelis entuziastų per pusantrų metų sugebėjo įrodyti, kad tam nereikia nei didžiulių planų, nei milžiniškų pinigų.
Laivybos Nerimi atgaivinimas prisimenamas prieš kiekvienus rinkimus. Politikai varžosi, kurio projektas bus įspūdingesnis, rėžia kalbas apie pamirštą upę.
Šią savaitę savivaldybėje vykusios konferencijos metu specialistai neslėpė – merdinčios laivybos Nerimi prikelti nepavyks, nes upė pernelyg sekli.
Dabar laivybai naudojamas 7,5 kilometro Neries ruožas, jį pailginti galima daugiausia iki 14 kilometrų. Tačiau Vilniui susisiekti su Kaunu upe tikrai nepavyks.
Vis dėlto sostinės savivaldybė jau ne pirmus metus skelbia planus apie laivybos atgaivinimą Neries upe.
Tuose planuose, studijose surašyta, kad krantinėje bus įkurdintos septynios naujos prieplaukos, jose galės švartuotis upe kursuojantys laivai. Turistinis vandens kelias esą bus įrengtas nuo Lazdynų iki Verkių regioninio parko.
