Apie tai, kad šokoladas netrukus gali tapti delikatesu, kuris bus įperkamas tik patiems turtingiausiems, skelbia pranešimai apie padėtį šioje srityje, o apie rekordinį kakavos pupelių pabrangimą iki 5000 dolerių už toną buvo perspėjęs „Saxo Bank“ savo „šoką keliančiomis prognozėmis“ 2015 metams.
Tikėtinam šokolado trūkumui kelią turi pastoti Tarptautinis kakavos karantino centras (International Cocoa Quarantine Centre – ICQC) Readingo pakraštyje, Anglijos pietuose.
Kakavos kainos stabiliai auga jau keli metai dėl įvairių priežasčių. Viena vertus, didėja šokolado vartojimas besivystančiose šalyse, ypač Azijoje, kur neturtingi gyventojai, anksčiau negalėję sau leisti tokios prabangos, dabar jau gali paskanauti šokolado.
Be to, visame pasaulyje pradėta labiau vertinti „tikrą“ šokoladą, kuriame daug kakavos (70 proc. ir daugiau).
Antra vertus, rinka nervingai reaguoja į tokius veiksnius, kaip sausra Vakarų Afrikoje (dėl jos pakilo kainos 2013 metais) ir Ebolos viruso išplitimas (2014 metais kakavos kaina pasiekė trijų pastarųjų metų rekordą, o didžiausi šokolado gamintojai paaukojo 600 tūkstančių dolerių kovai su šia epidemija).
Ir dar – kakavos pupelių pasiūla nesuspėja paskui paklausą: kasmet dėl kenkėjų ir ligų žūsta apie 30 proc. derliaus.
Būtent pastarąją problemą ir turi išspręsti karantino centras, kuriame Readingo universiteto mokslininkai laiko apie keturis šimtus kakavmedžių veislių.
Derliaus mažėjimo sąlygomis ūkininkams gera išeitis galėtų būti iš kitų šalių atsivežti sveiki augalai arba naujų kakavos pupelių veislių išvedimas. Bet jauname kakavmedyje rimta liga gali būti įsimetusi ir be simptomų vystytis keletą mėnesių. Jeigu toks augalas būtų įvežtas, tarkime, iš Ekvadoro į Dramblio Kaulo Krantą, galų gale pasirodytų, kad liga persimetė į sveikus medžius, ir derlius žūtų. Pasak sodininkystės profesoriaus Paulo Hadley, užkrėstų augalų pervežimas iš vieno žemyno į kitą reikštų „šokolado galą“.
Karantino centras – privaloma stotelė, kurioje apsistoja 95 proc. kakavmedžių ūglių ir ankščių, pervežamų iš vienos vietos į kitą. Reikiamam klimatui šiltnamyje palaikyti reikalingos didžiulės energijos sąnaudos, bet būtent Didžioji Britanija laikoma beveik idealia karantino zona: čia blogai išgyvena kenkėjai iš tropikų ir nėra savų kakavos plantacijų, kurioms jie keltų grėsmę. Pagal panašią schemą eksportuojama ir importuojama dauguma tropinių augalų: kavamedžiai vežami per Portugaliją, bananai per Belgiją, kaučiukmedžiai – per JAV Merilando valstiją.
Kakavmedžių perkrovimo centras Didžiojoje Britanijoje veikia jau trisdešimt metų, bet pernai metais vietoje senų šiltnamių buvo pastatytas milijoną svarų sterlingų atsiėjęs naujas olimpinio plaukimo baseino dydžio kompleksas, kur beveik viskas valdoma automatiškai: sistema primena aštunkojo išraizgytą tinklą, sudarytą iš įvairiausių vamzdelių ir jutiklių, kurie nenutrūkstamai kontroliuoja visus parametrus – nuo augalų elektrinio laidumo, iki drėgmės lygių. Augalai čia atvežami auginių (kitaip skiepūglių ar gyvašakių) pavidalu.
Patekę į karantino centrą auginiai įskiepijami į sodinukus, ir gaunamas genetinis „motinos“ klonas. Kiekvienas atskirame vazonėlyje pasodintas augalas patalpinamas į apsaugotą nuo vabzdžių kamerą ir čia laikomas du mėnesius. Dar po devynių mėnesių jaunas medelis išleidžia savo pumpurus, šakelės įskiepijamos jau į naujus sodinukus, ir taip gaunamas antrosios kartos klonas, kuris būna tarsi indikatorius – kiekvieną savaitę jis yra tikrinamas, ar nesimato ligos simptomų. Ir tik jeigu po dvejų metų ligų ir kenkėjų neaptinkama, motininio augalo auginiai siunčiami į paskyrimo punktą, o tarpiniai klonai sunaikinami.
Tokiu būdu, karantinas trunka trejus metus. Teoriškai procesą galima paspartinti, jeigu būtų pasikliaujama molekuliniais tyrimais, leidžiančiais išaiškinti virusines ligas, bet biologai prisipažįsta, kad yra linkę nerizikuoti ir naudoja laiko patikrintus metodus.
Stambiausi šokolado gamintojai pasaulyje yra vieningos nuomonės, kad apsimoka daryti trejų metų pertrauką, kad būtų galima sodinti sveikus medelius: ICQC gauna finansavimą iš „Cadbury“, „Mars“ ir kitų rinkos dalyvių.
Kaip prognozuoja šokolado gigantai „Mars“ ir „Barry Callebaut“, jeigu dabar nieko nebus daroma, iki 2020 metų kakavos pupelių paklausa pasaulyje viršys pasiūlą 1 mln. tonų ( 2013 metais šis skirtumas buvo 700 tūkst. tonų), o dar po 10 metų sieks 2 mln. tonų. Bet, pasak sodininkų ir iš Readingo, vilčių yra. „Jeigu neužpuls kokia nors baisi nauja liga, o augalams užteks vandens, nėra priežasčių baimintis dėl šokolado ateities“, – sako profesorius P. Hadley.
Parengė Leonas Grybauskas
