Kiek turime perdirbti netinkamų komunalinių ar pramonės atliekų, kurias būtų galima sudeginti naujosiose elektrinėse? Kokios sankcijos laukia jų nesutvarkius? Tokių klausimų pastaruoju metu kilo daug kam.
Pasak bendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidento Aido Vaišnoro, pastačius jėgaines Kaune ir Vilniuje iš atliekų pagaminto kuro joms tikrai užteks ir netgi dar liks.
Mat ekonomika ir vartojimas auga, gamyba taip pat, todėl naivu tikėtis, kad atliekų ims mažėti.
„Pavyzdžiui, Kauno, Panevėžio, Alytaus ir Marijampolės apskrityse vien registruotų pramonės atliekų, tinkamų energijai gaminti, susidaro apie 140 tūkst. tonų per metus.
Pridėjus po mechaninio ir biologinio apdorojimo likusias atliekas iš viso susidarytų apie 300–330 tūkst. tonų.
100 megavatų katilui, kad jis normaliai dirbtų, reikia nuo 250 iki 300 tūkst. tonų atliekų arba biokuro“, – aiškino A.Vaišnoras.
Tikrieji skaičiai – neaiškūs
Tačiau tai tik oficialiai Aplinkos apsaugos agentūros teikiami duomenys apie Lietuvoje susidarančias atliekas.
Išties jų yra gerokai daugiau. Mat į šiuos duomenis neįtrauktos kitaip tvarkomos atliekos ir tai, dėl ko aiškinasi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba arba aplinkos apsaugos inspektoriai.
Bendrovės „Atliekų tvarkymo konsultantai“ direktorius Alfonsas Brazas teigė, kad padėtis pramonės atliekų sektoriuje išvis skandalinga – jau keletą metų nėra jokios valstybinės jų tvarkymo programos.
„Ūkio ir Aplinkos ministerijos nesusitaria, kas turėtų rūpintis pramonės ir verslo atliekomis, nesuderina, ką su jomis daryti ir kiek jų iš viso yra.
Niekam neįdomu, kaip jas galima perdirbti ar kur kitur panaudoti.
Oficialios valstybinės informacijos nėra. Valdininkams nereikia nei apskaitos, nei koordinavimo, o pramonė ir verslas jas turi savo galva tvarkyti“, – priekaištavo A.Brazas.
Pasak jo, būtina išsiaiškinti ir buitinių atliekų kiekį. Jų Lietuvoje šiuo metu susidaro apie 1,3 mln. tonų. Maža dalis, tik apie 50 tūkst. tonų gali būti kompostuojama.
Trečdalį jų reikia tiesiog sukūrenti, nes niekur kitur negalima padėti. Iš likusio atliekų kiekio galima pagaminti maždaug 450 tūkst. tonų jėgainėms tinkamo kuro.
Tebeklesti sąvartynai
A.Vaišnorui apskritai atrodo keistos abejonės, kad Lietuvoje per mažai atliekų.
„Atsiverskime Šveicarijos žemėlapį ir pasižiūrėkime, kiek joje gyventojų ir kiek atliekų deginimo jėgainių.
Lietuvoje norime tik tris pastatyti. Vien pagal oficialią statistiką joms kuro užtenka, o kai atversi neoficialius klodus, paaiškės, kad tų atliekų yra daug daugiau“, – sakė „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.
Kol kas per daug atliekų keliauja į sąvartynus. Tai blogiausias jų tvarkymo būdas, todėl, specialistų teigimu, turėtų būti brangiausias.
Anksčiau mūsų šalyje net 95 procentai atliekų patekdavo į sąvartyną. Tik pastaraisiais metais šis skaičius ėmė mažėti.
„Mums dar toli iki pažengusių valstybių, kurios perdirba po 40 ar 50 procentų, o likusi atliekų dalis naudojama energetikoje.
Ten sąvartynuose tik likučiai, jie sudaro tiktai 10–30 procentų visų atliekų“, – teigė A.Vaišnoras.
Kūrena užterštą medieną
„Sweco Lietuva“ viceprezidentas teigė, kad šiuo metu pramonės atliekos utilizuojamos įvairiais būdais. Jos patenka į sąvartynus legaliai ir nelegaliai, taip pat maišomos su komunalinėmis atliekomis arba deginamos.
Pavyzdžiui, atliekų su užteršta mediena į sąvartyną gabenti negalima.
O kur jas dėti? Paprasčiausias, nors ir nelegalus būdas, – į krosnis.
„Skelbiama, kad per metus susidaro apie 100 tūkst. tonų medienos atliekų. Netikiu, nors užmuškite, juk Lietuvoje kasmet nukertama 8 mln. kietmetrių medienos ir panašus kiekis perdirbamas“, – teigė viceprezidentas.
Pasak A.Brazo, užterštą medieną paprastose kaimo katilinėse kūrenti turėtų būti uždrausta, bet Lietuvoje į tai aplinkosaugos tarnybos žiūri pro pirštus.
„Per metus skiriamos trys ar keturios baudos po tūkstantį eurų, o tos pačios įmonės ir toliau kūrena tą pačią medieną“, – piktinosi A.Brazas.
