„Sunku pasakyti, iš kur atsiranda tokios originalios mintys. Bet džiugina tai, kad dauguma gyventojų, paskatinti sėkmės pavyzdžių savo kaimynystėje ir paramos mažėjimo, nieko nelaukdami tvarko reikalingus dokumentus“, – komentuoja renovacijos vadybininkas Marius Stračinskij, dirbantis vienoje iš daugiabučių modernizaciją sostinėje prižiūrinčių įmonių.
Pasiskubinti verčia ir pastoliai prie kaimynų namo
Pasakodamas apie modernizacijos nuotaikas šį pavasarį, maždaug 20 daugiabučių modernizaciją prižiūrinčios įmonės atstovas sako pastebėjęs tam tikrą sujudimą: „Modernizacija tikrai sulaukia didesnio susidomėjimo. Siečiau tai ir su didesniu sėkmės istorijų skaičiumi. Vilniečiams, kaip ir mažesnių miestų gyventojams, labai rūpi, kaip modernizuoti savo būstą sekėsi netoli esančiam kaimynui. Aišku, tie pavyzdžiai turi būti sėkmingi. Būna, kad gyventojai pritaria modernizacijai, bet bijo, kad pats projektas nebus įgyvendintas. O kai šalia esantis namas atsinaujina, į viską pasižiūrima kitaip, atsiranda pasitikėjimas, nes pamatoma, kad ne tik dalijami pažadai, bet ir vyksta realūs darbai.“
Pašnekovas pastebi, kad dažnėja atvejų, kai pradėjus rangos darbus viename name, kito namo gyventojai pradeda teirautis, kada modernizacija bus vykdoma ir pas juos: „Tokių pavyzdžių – ne vienas. Pradedame šiltinimo darbus, iškyla pastoliai ir tuoj iš aplink esančių namų pasipila skambučiai – visi klausia, kada ir jų namas bus modernizuojamas.
Tenka priminti, kad yra tam tikri modernizacijos etapai. Paaiškėjo, kad tame name anksčiau organizavome susirinkimą, bet gyventojai buvo neaktyvūs, niekam tas atnaujinimas nebuvo įdomus. O kai pamatė, kas vyksta šalia, bematant susirūpino. Aišku, kad po tokių skambučių pradėjus organizuoti gyventojų susirinkimą, jis būna visai kitoks. Manau, jog svarbiausiu postūmiu modernizuotis išlieka gerieji pavyzdžiai netoliese.“
Argumentai ir emocijos gyventojų susirinkimuose
Didžiausia šio pavasario naujovė – iki 35 proc. sumažėjusi valstybės parama modernizacijai – taip pat dažnai tampa įdomių pokalbių su gyventojais tema, neslepia Marius Stračinskij.
„Nuotaikos dėl šiek tiek sumažėjusios paramos įvairios. Tie gyventojai, kurie domėjosi atnaujinimu jau seniai, bandė jį inicijuoti savo name, vis pastebi – „ech, nespėjome“. Bet jie džiaugiasi, kad parama vis dar yra, ir jie gali suspėti ja pasinaudoti. O žmonės, kurie modernizacija nelabai domėjosi, išgirdę, kad parama sumažėjo, net pykteli – „Kodėl anksčiau nepasakėte, kad parama mažės? Kur jūs buvote?“. Tenka priminti, kad „žiemai roges reikėjo ruošti vasarą“. Be abejo, labiausia džiugina tai, kad dauguma vertina 35 proc. paramą labai palankiai.“
Pašnekovas priduria, kad per gyventojų susirinkimus dažnai tenka išgirsti ir argumentuotų, konstruktyvių nuomonių, ir tiesiog emocingų pareiškimų: „Iš vyresnio amžiaus žmonių dažniau tenka išgirti, kad jiems modernizacijos nereikia, nes jie nesulauks, kol ji atsipirks. O viską kruopščiai išsiaiškinti ir tuomet priimti sprendimą daugiausia stengiasi jaunesni žmonės. Jie nebijo paprašyti, kad dar kartą paaiškintume, kaip atrodo modernizacija, kokie jos etapai, kokie darbai vykdomi ir t. t.
Tie, kurių namuose atsiranda defektų – pavyzdžiui, nuolat trūkinėja vamzdžiai arba tenka nuolatos lopyti stogą – domisi visomis modernizacijos galimybėmis ir siekia atnaujinti visą namą kompleksiškai, kas, mano nuomone, yra labai racionalus sprendimas.“
