Traukimasis
Pramoninė gamyba Rusijoje balandžio mėnesį nusmuko 4,5 procento (lyginant su tuo pačiu 2014 metų mėnesiu). Tai didžiausias nuosmukis per pastaruosius šešis mėnesius. Blogiau buvo tik per krizę 2009 metų spalį. Tuomet pramoninė gamyba sumažėjo 11,2 procento.
Smunka visi Rusijos ekonomikos sektoriai, konstatuoja straipsnio autorius. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į maisto produktus. Kruopų gamyba sumažėjo 20,4 proc., mėsos konservų – 7,9 proc., dešrų – 1,9 proc., sulčių – 14,5 procento. Tuo pačiu mėsos gamyba padidėjo 11 procentų. Rusijos sūrininkai pradžiugino 21,5 proc. šuoliu aukštyn. Nors apskritai pieno pramonė išaugo 0,7 proc., pieno miltelių gamyba nusmuko 13,7 procento. O pieno produktai per metus pabrango 14,5 proc., mėsa – 23,4 procento. Dar keletas skaičių. Drabužių gamyba nusmuko 24,7 procento, avalynės – 13,5 proc. (30,6 mln. porų nuo 2015 m. sausio iki balandžio arba po 0,2 poros kiekvienam Rusijos gyventojui). Tai tik plataus vartojimo prekės. Panaši padėtis susiklostė ir kitose pramonės šakose.
Traktorių surinkimas sulėtėjo 51,9 proc., staklių – 36,4 proc., automobilių – 21,9 proc., autobusų – 16,3 proc., troleibusų – net 60 procentų (per keturis mėnesius buvo pagaminti 33 troleibusai). Šį paveikslą vainikuoja tikras proveržis komunaliniame ūkyje. Vandens skaitiklių gamyba šoktelėjo 43,9 proc. (iki 4,2 mln.vienetų). Dabar kiekvienas galės mokėti pagal teisingus įkainius, ironizuoja autorius. Beje, jie nuo liepos 1 dienos padidės. Maskvoje karštas vanduo pabrangs 11,5 proc., šaltas – 5,9 procento.
Visa tai būtų pusė bėdos, bet pramonė buksuoja importo smarkaus sumažėjimo fone. Silpną gamybą gali paremti prekių tiekimas iš užsienio, tačiau tiekimo apimtys mažėja. Federalinė muitinės tarnyba praneša, kad balandį importas iš tolimojo užsienio šalių (naujadaru „tolimasis užsienis“, paplitusiu Rusijos žiniaskaidoje, skirtingai nuo politizuoto termino „artimasis užsienis“, vadinamos Sovietų Sąjungai nepriklausiusios šalys – Red.) į Rusiją sumažėjo net 42 procentais. Dukart sumažėjo staklių įvežimas, 1,7 karto – maisto produktų, 1,6 karto – drabužių ir avalynės. Gamybos ir importo sumažėjimas vienu metu gali baigtis gana liūdnai , kada prekių paprasčiausiai pritrūks.
Viskas savo
Taip, vyriausybė bando spręsti problemą. Importo pakeitimo programa numato savų gamybinių pajėgumų didinimą ir laipsnišką užsieninės produkcijos išstūmimą. Svarbiausias čia žodis – „laipsnišką“.
Problema ta, kad importo pakeitimo klausimą imta spręsti pernai metų vidurį, „apsikeitus“ sankcijomis. Tuomet šalis per akimirką buvo atskirta nuo Europos, JAV ir eilės kitų šalių maisto produktų rinkų.
Be to, ES ir JAV paskelbė Rusijai technologinę blokadą. O naujovių ir žinių importas ne mažiau svarbus, negu gatavos produkcijos įvežimas. Visa tai ir privertė Rusijos valdžią pradėti šnekėti apie būtinybę vystyti savo pramonę. Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos ministerijos vertinimu importo pakeitimas sava produkcija Rusijai atsieis 2,5 trilijono rublių.
Banko „Promsviazbank“ vyriausiasis analitikas Igoris Nuždinas nesitiki gamybos augimo 2015 metais. Be to, ekspertas labai skeptiškai vertina importo pakeitimo sėkmę.
„Rusijos gamybinių pajėgumų apkrovimas artimas istorinėms maksimalioms reikšmėms (64,3 proc. pirmajame ketvirtyje). Norint pakeisti importines prekes vietinėmis būtini nauji pajėgumai, o tam reikia investicijų“, – sako jis.
Ir paaiškina, kad privačių investicijų nėra, kadangi verslas neužtikrintas dėl ateities (stabilus kursas, priimtinos paskolų palūkanų normos, galimybė gauti finansavimą). Valstybinės investicijos savo ruožtu negali padidėti dėl biudžeto pajamų mažėjimo.
Pasikliovimas savo jėgomis – teisingas žingsnis. Tačiau Rusijos gamybininkui reikia laiko, kad galėtų pasirengti darbui ir parodyti ką gali. Tam prireiks ne vienerių metų, gal net dešimtmečių.
Štai, 2014 metų vasarą Uljanovsko srityje buvo pastatyta staklių gamykla. Nuo dokumentacijos parengimo iki įmonės paleidimo praėjo bemaž treji metai. O gamykla buvo statoma kartu su vokiečių ir japonų bendrove „Mori Seiki“. Savai gamybai sukurti nuo nulio reikia daugiau laiko. O kol kas žmonėms reikia kažką valgyti, kažkuo rengtis, kažkuo važiuoti į darbą. Ir norėtųsi, kad viskas būtų aukštos kokybės. Prie pirmarūšių prekių ir atitinkamo gyvenimo lygio Rusijos gyventojai jau priprato dėl importo. O rusiškos įmonės kol kas negali pasiūlyti lygiaverčių analogų vartotojams, apgailestauja straipsnio autorius.
Paspaudė stabdžio pedalą
Patys pramonininkai nurodo keletą gamybos smukimo priežasčių. Populiariausias atsakymas – maža jų produkcijos paklausa šalies viduje (taip atsakė 49 proc. respondentų, dalyvavusių Aukštosios ekonomikos mokyklos (AEM) apklausoje). 45 proc. skundžiasi neapibrėžta ekonomine padėtimi, 42 proc. – finansavimo problemomis.
Ne veltui metų pradžioje kompanijos „Rusal“ vadovas Olegas Deripaska patarė Centrinio banko vadovybę išsiųsti į kosmosą, kadangi banko darbuotojai – „dangaus gyventojai“. Pakėlusi bazinę palūkanų normą iki 17 proc. reguliavimo institucija pamėgino sustabdyti infliaciją ir rublio nuvertėjimą. Tokio sprendimo šalutinis efektas – nepakeliami kreditai verslui, be kurių neįmanomas vystymasis.
Investicinės bendrovės „Golden Hills-КапиталЪ АМ“ analitinio skyriaus direktorius Michailas Krylovas pažymi, kad pramoninės gamybos lygis smunka dėl CB sugriežtintos pinigų ir kredito politikos, gyventojų gyvenimo lygio kritimo (balandį Rusijos gyventojų realiosios pajamos sumažėjo 4 proc., dėl to kenčia paklausa) ir problemų automobilių pramonėje. Automašinų gamybos sumažėjimas paleidžia grandininę reakciją. Pavyzdžiui, tuojau pat mažėja staklių gamyba – jos tampa tiesiog niekam nereikalingos.
Per krizę prie reformų
Žinoma, pramonininkų problemos gyventojams nelabai įdomios. Bet svarbu suprasti, kad gamybos stagnacija pirmiausia smogia eiliniams piliečiams. Ir ne tik dėl prekių kiekio sumažėjimo. Veikia paprasta schema: nėra gamybos – nėra pelno – nėra darbo vietų.
Rusijos Federacijos darbo ir socialinės apsaugos ministerija reguliariai ir su malonumu raportuoja apie užimtumo problemų nebuvimą. Ministras Maksimas Topilinas gegužės 25 dieną pažymėjo, kad registruotas nedarbas per savaitę sumažėjo puse procento.
Valdininkai nemėgsta atsižvelgti į niuansus. Štai, kaip informuoja AEM, pramonės įmonių vadovai išsijuosę optimizuoja išlaidas išmokoms darbininkams. Daroma tai ne grubiai, be atleidimų ir masinių etatų mažinimų. Tiesiog nurėžiami atlyginimai, darbininkai išleidžiami neapmokamų atostogų arba pervedami darbui nepilna pamaina. Ir tai tik pirma problema, tiesiogiai paliečianti gyventojus.
Yra ir aprūpinimo maistu rizika. Tai, kas guli parduotuvių lentynose, galima vadinti rusišku produktu. Bet neretai jis gaminamas iš importinės žaliavos. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie cukrų. Rusijos agropramoninis kompleksas nepatiekia pakankamo kiekio cukrinių runkelių, dalį geltonojo cukraus tenka pirkti iš užsienio. Būtent dėl to rusiškas cukrus staigiai brango (per metus 41,9 proc.) – rublio nuvertėjimas saldumynų mėgėjams iškrėtė piktą pokštą.
Ir išeities nėra: arba kentėti dėl aukštų kainų, arba atsisakyti importo ir sėdėti be cukraus.
Pieno pramonėje panaši padėtis. Pieno miltelių gamyba mažėja, jų importas irgi mažėja. O gegužės 26 dieną naujai iškeptas žemės ūkio ministras Aleksandras Tkačiovas pasiūlė pagalvoti apie šios žaliavos tiekimo apribojimą. Ir ką gi įsakysite daryti pieno pramonei?- klausia straipsnio autorius. Juk didinti savąją gamybą sunku – nėra investicijų šaltinių. Tokiomis sąlygomis importo atsisakymas tolygus šakos sunaikinimui.
Rusijos prekybos ir pramonės rūmų (PPR) prezidentas Sergejus Katyrinas, kalbėdamas su portalo „lenta.ru“ žurnalistais, prognozavo, kad gamybos smukimas tęsis mašinų gamyboje (10 proc.) ir automobilių pramonėje (22-24 proc.). Jis taip pat perspėjo apie nuosmukio kitose srityse pasekmes. Pavyzdžiui, S.Katyrinas priminė, kad šiais metais eilėje regionų buvo užfiksuota medikamentų tiekimo sutrikimų („Rosstato“ duomenimis, sausį vaistų gamyba nusmuko 34,1 proc., lyginant su 2014 m. gruodžiu; be to, per metus medikamentai pabrango 25,8 procento – „lenta. ru“ pastaba).
PPR vadovas mano, kad „užpilti“ problemą pinigais nepavyks. „Mes laikome, kad biudžeto ir Nacionalinės gerovės fondo lėšų didelio masto investavimas turi būti suderintas su esminiu investicinio klimato pagerinimu“, – pabrėžė jis. Ir priminė, kad po 2008 metų krizės pramonė atsigavo tik maždaug po trejų metų. Šiandien jis tikisi „žymiai lėtesnio atsigaunamojo augimo“.
Daugelio specialistų nuomone, investicinį klimatą galima pagerinti tik atlikus struktūrines reformas. AEM ekspertai, pavyzdžiui, siūlo jau klasikiniu tapusį receptą. Jie rašo, kad reikia pažaboti „deputatų korpuso kūrybinę iniciatyvą“, kad jis nustotų krauti naštą verslui ant pečių ribojančių priemonių pavidalu. Ir reikalauja reformų valstybės valdymo srityje.
Apie permainų būtinybę Rusijoje praeitą savaitę kalbėta tris dienas iš eilės: gegužės 19 dieną – Tarptautiniame valiutos fonde, gegužės 20 dieną – Jungtinėse Tautose, gegužs 21 dieną daryti „valdžios reformas“ pakvietė Taupomojo banko („Sberbank“) prezidentas Germanas Grefas, o Centrinio banko pirmininko pirmoji pavaduotoja Ksenija Judajeva pasakė, kad be struktūrinių reformų greitai atkurti ekonomikos augimą neišeis.
Bet pradėti reformas – rimtas ir sudėtingas sprendimas. Didelė pagunda eiti pramintu taku. Tai yra, pamėginti užlopyti visas ekonomines skyles pinigais iš biudžeto. O čia ir nafta ūgtelėjo, ir rublis sustiprėjo, ir Ekonominės plėtros ministerija mano, kad 2018 metais BVP išaugs 4,5 procento. Taip kad vyriausybė visiškai gali palaukti, kol audra praeis ir gyventi taip, tarsi kitos nebebus, baigia savo straipsnį M. Selezniovas.
Parengė Leonas Grybauskas
