Tačiau balandis tapo blogiausiu šių metų mėnesiu. Metalo pjovimo staklių – minus 63 proc. (lyginant su 2014 m. balandžiu). Jūs manote, jų dešimtys tūkstančių? Balandį pagaminta 183 vienetai visoje Rusijoje („Rosstat“ duomenimis), rašo portale „slon.ru“ Rusijos mokslų akademijos Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto Tarptautinių kapitalo rinkų skyriaus vedėjas Jakovas Mirkinas.
Buitinių šaldytuvų – minus 35,3 procento. Buitinių skalbiamųjų mašinų – minus 19,9 procento. Lengvųjų automobilių – minus 21,9 procento. Autobusų – minus 16,3 procento. Troleibusų – minus 60 procentų. Už tramvajus nebeatsiskaitoma nuo kovo. Dar 2015 metų sausį buvo pagamintas vienas tramvajus. Balandį, matyt, nė vieno. Ar jūs žinote, kad odinės avalynės per metus pagaminama viena pora septyniems Rusijos žmonėms? Tekstilės, drabužių balandžio mėnesį – minus 16,5 procento, avalynės – minus 17,3 procento. Štai ji, importo pakeitimo sava produkcija teorija ir praktika.
Na ir kaip gyventi toliau? Aukščiau bambos neiššoksi? Iššoksi. „Ekonomikos stebuklą“ sukūrė dešimtys šalių, teigia straipsnio autorius.
Jau šiandien, patiriant stipriausią išorinį spaudimą, technologinį boikotą, verta pamėginti pereiti prie to, kas vadinama „spartesniu augimu ir besivejančia modernizacija“. Tai yra, ekonomikos stebuklu.
Negalima to išmokti iš Kinijos. Juokinga, suraukus kaktą, skverbtis į Pietų Korėjos ekonomikos virtuvę. Beprasmiška Tokijo centre, dairantis aplinkui, kuždėti: „O, japoniška dvasia, palaimink didiems žygdarbiams!“
Mes visi nepanašūs, kiekvienas turime savo kolektyvinio elgesio modelį, savas tradicijas, savą neįsivaizduojamų pakilimų ir visų prakeiktų nesėkmių istoriją. Bet yra taisyklės, sąlygos, be kurių neįvyks joks stebuklas, rašo J.Mirkinas.
1 taisyklė. Parama iš užsienio
Visi „ekonomikos stebuklai“ po 1945 metų įvyko gavus paramą iš užsienio. Ir visais be išimties atvejais ši parama buvo gaunama iš JAV, o jau po to – iš kitų Vakarų valstybių. Taip vystėsi Japonija, Pietų Korėja, Kinija, Singapūras, pokarinės Vokietija ir Italija. Buvusiems priešams buvo uždegta žalia šviesa investicijoms, finansinei paramai, patentų, technologijų perleidimui, reparacijų atšaukimui.
1945 metais Vokietiją norėta padaryti „pastoraline valstybe“ (žaliavos ir agrarinis sektorius). Vietoje to nuo 1947 metų, suteikus paramą iš užsienio, buvo vėl atkurta stambiosios mašininės gamybos pramonė. Pagal gautas lėšas, kurios buvo skiriamos pagal Maršalo planą, Vokietija tapo trečiąja šalimi. Idėja buvo užkirsti kelią toliau plėstis Rytų blokui. Japoniją iš pradžių nubaudė, bet nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos jai aktyviai buvo padedama atgaivinti ekonomiką. Proveržį ši šalis padarė gavusi karinių užsakymų per Korėjos karą.
Vakarai šią paramą teikė ne šiaip sau, iš gailestingumo, o norėdami kovoti su komunizmu ir jo įtaka. JAV žymiai padidino ekonominę pagalbą Italijai, kad užkirstų kelią kairiųjų pergalei 1947-1948 metų rinkimuose. Gerų santykių palaikymas su Pietų Korėja ir Kinija irgi buvo motyvuotas – priešintis SSRS.
Bet ir mes turime savo atmintį, teigia autorius. Nė viena modernizacija Rusijoje jau nuo XVII amžiaus nevyko, kad nebūtų masiškai perkamos Vakarų technologijos. Taip buvo ir stalininės modernizacijos laikotarpiu. Ji buvo vykdoma pagal schemą „žaliavos mainais už technologijas“.
„Gamybos priemonės“ sudarė 93 proc. importo, tarp jų įrenginiai – 60 procentų. Pagrindiniai tiekėjai – Vokietija, JAV, Didžioji Britanija. 1930-1931 metais nuo 35 iki 80 proc. įvairių rūšių įrenginių eksporto iš JAV keliavo į SSRS. 1932 metais ne mažiau 90 proc. mašinų gamybos eksporto iš Didžiosios Britanijos pateko į SSRS. 1931 metų 4-ąjį ketvirtį Sovietų Sąjungos dalis Vokietijos eksporte sudarė 39 proc. jos mašinų gamybos produkcijos, o staklių – net 62 procentus.
Iš kur visa tai paimti dabar, kada ir Vokietija, ir JAV, ir ES paskelbė technologines sankcijas. Mums sako – iš Azijos, Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos. Tačiau ar tai bus technologijos ir įrenginiai iš pirmųjų rankų? Ar negausime kopijų? O ir iš vis ar gausime, atsižvelgiant į tai, kad Japonija ir Pietų Korėja – po kariniu JAV skėčiu, o Kinija yra didžiausių JAV prekybos partnerių trejetuke ir su šia šalimi tęsia strateginį dialogą.
Reikia su tuo susitaikyti? Ieškoti, prieš ką draugauti? Stengtis pasirašyti „naują kontraktą“ su Vakarais? Laukti, kol signalinėmis vėliavėlėmis bus duotas ženklas perleisti technologijas ir ilgus pinigus Rusijai, kuris taip ir nebuvo duotas per pastaruosius 25 metus?
Į šiuos pagrindinius klausimus teks vienaip ar kitaip atsakyti, kadangi mes turime sunkią priklausomybę nuo importo kaip nuo narkotikų, beveik praradę tai, be ko neįmanoma kvėpuoti didžiojoje šalyje – gebėjimą gaminti „gamybos priemones gamybos priemonėms gaminti“, konstatuoja J.Mirkinas.
2 taisyklė. Optimalios karinės išlaidos. Pigi valstybė
Turime sąžiningai pripažinti: visi „ekonomikos stebuklai“ įvyko žemo karinių išlaidų lygio, pigios valstybės ir labai didelės investicijų į BVP dalies sąlygomis. Japonija ir Vokietija buvo demilitarizuotos, Pietų Korėja – po JAV kariniu skėčiu.
Netgi Kinijoje karinių išlaidų dalis – 2-2,1 proc. BVP, Rusijoje – 4,1 procento. Valstybės galutinis vartojimas Kinijoje – 13-14 proc., Rusijoje – 18 proc. („World Bank“, 2013). Reiškia, daugiau pinigų skiriama plėtrai. Kinijoje investicijų į BVP dalis 45-46 proc., Rusijoje – 20-24,5 procento. Kas auga greičiau? Mažesnės karinių išlaidų apimtys nereiškia mažiau efektyvios. Kuo didesnis ekonomikos augimas, tuo didesnis visas pyragas, tuo daugiau išteklių armijai. Gynybos modernizacija – tai prioritetas, bet protingas. Neimk daugiau, sviesk toliau. Gynybos išlaidų perviršis – vieni iš praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio spąstų, sutraiškiusių SSRS, teigia autorius.
3 taisyklė. Valstybės įsikišimas
Pernelyg spartus augimas, besivejanti modernizacija – tai nenormali būsena. Tai bėgimas įtempus visas jėgas ir dūstant. Rinka, ypač stagnaciją patiriančioje ekonomikoje, negali padėti šiam įsibėgėjimui. Visais atvejais tai daro „augimo valstybė“ („developmental state“), „plėtros finansų sistema“ („development finance“), „centrinis vystymo bankas“ („developmental central bank“).
Būtent šie institutai sustyguoja smunkančią ekonomiką, mirštančią nuo skausmų ir įniršio priepuolių piktinantis forsažu, chirurginiu būdu pašalina deformacijas, iškraipančias ekonomiką ir finansus. Kalbama apie plataus masto valstybės įsikišimą, nepažeidžiantį rinkos ekonomikos principų.
Tokio įsikišimo tikslas – perėjimas prie pagreitinto ir stabilaus ekonomikos augimo, prie geresnės gyvenimo kokybės. Bet ši chirurgija turi dar vieną tikslą – vėl atstatyti neveikiančius rinkos mechanizmus. Ir, pasiekus nors šiokios tokios brandos (ekonominės, finansinės), iš karto pereiti prie liberalizacijos. Šiuo momentu valstybė palieka savo aptvarus ir laukus.
Pavyzdžių? Japonija, Vokietija, Pietų Korėja, Kinija, Singapūras, Italija, Ispanija – visos šios šalys perėjo nuo ekonomikos, į kurią visaip kišosi valstybė, prie liberalios tvarkos, kada horizonte jau nebeiškyla visada budri valstybės akis.
Kas tai yra augimo valstybė? Tai valstybė, atkurianti infrastruktūrą, didinanti išlaidas švietimui, mokslui, kurianti, pasak Ludwigo Erhardo (Vokietijos ekonomikos ministro, vėliau Vokietijos federalinio kanclerio – Red.) naują santvarką – „socialinę rinkos ekonomiką“. Ne privatizuotą valstybę. Ne naują feodalizmą, ne nepotizmą (kai tarnybinė padėtis naudojama giminėms proteguoti – Red.), ne kronizmą (kai seni draugai skiriami atsakingoms pareigoms eiti, nepaisant jų kvalifikacijos – Red.) ir kitus „izmus“, ne oligokratiją (valstybės valdymo formą, kai aukščiausioji valdžia sutelkta mažumos rankose – Red.) ir ne korporacinę valstybę.
Kuo turi būti grindžiama augimo valstybės ekonominė politika? – klausia straipsnio autorius ir išsamiai išdėsto, kokia turi būti mokesčių, biudžeto, kredito, finansų, palūkanų, valiutos, kainų, investicijų ir kt. politika, kad Rusija galėtų padaryti ekonomikos stebuklą. Pavyzdžiui, anot autoriaus, mokesčių politika turi numatyti mokestinių lengvatų, stimuliuojančių augimą, modernizaciją, tiesiogines užsienio investicijas, „neatidėliotiną“ paketą.
Mokesčių sistema turi skatinti ne bėgimą nuo mokesčių, o atvirkščiai, verslo aktyvumo ir mokesčių bazės augimą.
Biudžeto politika turi būti nukreipta į valstybės atpiginimą. Valstybės galutinis vartojimas neturi viršyti 14 proc. BVP.
Pasak J.Mirkino, Rusijoje dabar klajoja 7-8 milijonai norminių aktų. Jų skaičius auga eksponentiškai. Jų turi būti sumažinta – sąlyginai 50 procentų. Valstybės aparatas turi būti sumažintas 30 procentų. Būtina nustatyti KPI (Key Performance Indicator – pagrindinį efektyvumo rodiklį – Red.) vyriausybei, pagal „Transparency International“ korumpuotumo indeksą iš 127 vietos tarp 177 valstybių (2013 m.) pakilti nors į 80-90 vietą.
50-60 procentų ekonomikos valstybės rankose yra neleistina padėtis. Būtina žingsnis po žingsnio atlikti privatizaciją, įsitikinęs straipsnio autorius. Reikia nemokamai arba surengus loteriją išdalinti žemę masinėms 1-2 aukštų gyvenamųjų namų statyboms, apriboti latifundijas (dideles privačias žemės valdas –Red.), įšaldyti policijos ir mokesčių institucijos kovą su „ofšorais“, kuri tik didina kapitalo nutekėjimą.
Būtina atlikti demonopolizaciją, dekoncentraciją. Skatinti vidutinįjį ir smulkųjį verslą. Štai Vokietijoje, pasak autoriaus, šis verslas duoda daugiau kaip 50 proc. BVP, pritraukia per 40 proc. investicijų, sukuria beveik 70 proc. darbo vietų, 30 proc. eksporto, atneša virš 40 proc. mokesčių.
Pramonės politika turi būti ekonomikos mokyklos politika, kurią geriau vadinti „pragmatišku liberalizmu“. Reikia gelbėti chroniškai sergančią ekonomiką, kurios jau nebeišgelbėsi ambulatoriniais metodais ir kuriai reikalingas chirurgo skalpelis dėl naujos gyvenimo kokybės, naujų rinkos principų ir atvirumo atmosferos sukūrimo.
4 taisyklė. Tikėjimas stebuklu. Psichologinis lūžis
Mes turime patikėti, kad stebuklas gali įvykti, kad tai įvyks jau dabar, kad tai galima padaryti savo pačių rankomis. Kad mes gyvename sėkmingame projekte. Kad valdžia šioje srityje galima pasikliauti.
Kaip rašė L.Erhardas: „Jeigu naudojant psichologinio poveikio priemones pavyks pasiekti, kad pakistų gyventojų požiūris į ekonomiką, tai šis psichologinis poveikis taps ekonomine realybe ir pradės vykdyti tą pačią užduotį, kuri vykdoma naudojant kitas įprastinės konjunktūrinės politikos priemones“.
Kalbama apie propagandą ir gyventojų apdorojimą , apie dvasinių ar ideologinių tuštumų užpildymą.
Tai greičiau kvietimas atlikti žygdarbį, įvykdyti persilaužimą, padaryti taip, kad gyventume ne 70 metų, bet nors 75 arba, dar geriau, 80, kadangi ekonomikos stebuklas, besivejanti modernizacija – tai visuomet žygdarbis.
Tikėjimas, užtikrintumas, permainų troškimas, didelės rizikos prisiėmimas, laisvė, judėjimas, valdžios institucijų vienybė su tais, kurie pasirengę daug ir sunkiai dirbti – tai ir yra kitokios, aukštosiomis technologijomis pagrįstos, protingos, socialinės rinkos ekonomikos pagrindinė paslaptis.
5 taisyklė. Turi būti stebuklo autorius
Šiandien bet kokios šnekos apie ekonomikos stebuklą Rusijoje sukelia tiktai vieną reakciją: „tik kai mes numirsime“, „idealizmas“, „to nebus niekada“. Bet Rusijos istorijoje jau yra buvę stebuklų ir netikėtų posūkių, kurių niekas nelaukė. Šio stebuklo – ir jo autoriaus – mes ir laukiame.
Jis gali atsirasti netikėtai, iš dabartinės valstybinės valdžios struktūrų. Diktatorius Francisco Franco, izoliacionistas, praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje atvedė į valdžią jaunų technokratų, normalizavo santykius su Vakarų demokratijomis ir įvykdė pirmąjį ekonomikos stebuklą Ispanijoje.
Arba kas nors kitas – kada nors – iš būsimosios kartos. Šiuo autoriumi gali tapti bet kuris žmogus – nuo prezidento iki ministrų, techninių specialistų, pelniusių aukščiausių valdžios institucijų pasitikėjimą. Istorija žino daug variantų.
Ludwigas Erhardas. Racionalus mokslininkas, liberalus ekonomistas, kuris sugebėjo pergyventi nacizmą ir iškilti į politikos viršų – teisingoje vietoje ir teisingu laiku.
Kas dar?
Japonijos „ekonomikos stebuklo“ autorius – Hayato Ikeda. Pietų Korėjos – Park Chung-hee. Kinijos – Deng Siaopingas (jeigu nebūtų buvę Deng Siaopingo, būtų buvęs visiems žinomas Zhou Enlai, jei jis būtų išgyvenęs iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos). Singapūro – Lee Kuan Yew. Malaizijos – Mahathiras bin Mohamadas.
Nė vienas ekonomikos stebuklas neįvyko be autoriaus. Už kiekvieno iš jų slypi stiprus ideologas ir administratorius . Šis galimybių langas atvertas ir Rusijai, dabartinės valdžios institucijoms.
Niekas praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigos Kinijoje, kada prasidėjo didysis posūkis, negalėjo įsivaizduoti dabartinės Kinijos. Kaip pasakė Deng Siaopingas, „nesvarbu, juoda katė ar balta, jeigu ji gali gaudyti peles – tai gera katė“.
Kas bus „Rusijos ekonomikos stebuklo“ autorius? Ir ar jis įvyks? Ir kada jis įvyks? – klausia J. Mirkinas.
Parengė Leonas Grybauskas
