Netoli Kalvarijų turgavietės kebabais ir picomis pusę metų prekiaujantis Azizas žino dvi taisykles.
Pirmoji: vilniečiai negaišta laiko laukdami, kol iškeps pica.
Antroji: jei nori ramaus gyvenimo, Kalvarijų gatvės užeigoje neturėtų būti alkoholio.
Elektrėnuose, Kaune anksčiau gyvenęs 39 metų Azizas vis dėlto apsistojo Vilniuje, supratęs, kad tai jo miestas.
Per dešimtmetį jis išmoko lietuviškai ne tik kalbėti, bet ir rašyti, čia sukūrė šeimą. Vyras galvą nuleidžia tik ėmus kalbėti apie artimuosius, likusius karo nuniokotoje Sirijoje.
Jau porą metų Azizas apie juos negauna jokių žinių.
– Kodėl pasirinkote Vilnių, o ne kitą Europos miestą? – paklausė Azizo „Sostinė“.
– Pabėgęs nuo karo audrų pirmiausia apsigyvenau Austrijoje. Į šią šalį vykau tranzitu per Lietuvą. Mane išsiuntė atgal, todėl buvau priverstas čia grįžti.
Prisipažinsiu, pradžioje buvo labai sunku. Juk visai kitokia kultūra, kitokie žmonės, net klimatas. Bet pripratau, nors galiu pakartoti tą patį, apie ką mąsčiau bėgdamas nuo karo: labai sunku palikti savo tėvynę.
Vilniuje sutikau kitą pabėgėlį iš Sirijos Pierre’ą. Nors abu kilę iš to paties miesto, anksčiau vienas kito nepažinojome.
Pierre’as su šeima į Lietuvą atvyko vėliau – 2012-aisiais. Kartu atidarėme piceriją Kalvarijų gatvėje.
– Savo užeigos klientus pasveikinate lietuviškai. Kaip išmokote lietuvių kalbos, ar buvo sunku?
– Pirmiausia mokiausi mokykloje Kaune, paskui – Vilniuje. Lietuvių kalba labai sunki, bet sugebėjau išmokti ne tik šnekėti. Mokiausi net naktimis vartydamas anglų–lietuvių kalbų žodyną.
Mokslai truko maždaug pusmetį. Tiesa, man lengviau, nes žmona lietuvė, be to, daug tenka bendrauti su klientais. O Pierre’as kol kas kalba tik rusiškai.
Negaliu suprasti: kaip galima gyventi mieste nesuprantant jo gyventojų kalbos?
– Vilniuje jau nesijaučiate svetimas?
– Tikrai ne. Kai pirmąkart ėjau Gedimino prospektu, mąsčiau, kad norėčiau gyventi šiame mieste. Patiko, kad daug įvairių kultūrų, tautybių žmonių.
Turbūt nepasakysiu nieko nauja – man patinka senamiestis, tos vietos, kur daug bažnyčių. Kita vertus, ar gali patikti daugiabučių rajonai? Juk jie vienodi visose pasaulio šalyse. Nebent namų spalvos skiriasi.
Nors Vilnius labai patinka, vien sostinėje neužsisėdžiu. Esu išmaišęs Lietuvą stengdamasis pažinti šį kraštą.
– Pavyksta susisiekti su Sirijoje likusiais giminaičiais?
– Deja, ne. Mano abu tėvai mirę, o brolio ir sesers nemačiau jau dvylika metų. Negaliu jiems nei paskambinti, nei susisiekti internetu jau porą metų.
Man iš Sirijos teko bėgti dėl žmogaus teisių pažeidimų, o Pierre’as yra karo pabėgėlis. Jis taip pat seniai nematė savo sesers, jos šeimos bei trijų vaikų.
Kiti Pierre’o giminaičiai suspėjo pabėgti į Belgiją, Vokietiją ir Švediją.
Karui prasidėjus Pierre’ui teko palikti gerą gyvenimą, kurį turėjo prieš neramumus, – du namus ir dvi parduotuves.
– Ar Vilniuje nepasitaikė išgirsti užgauliojimų?
– Ne, per dešimtmetį man niekas nepasakė blogo žodžio. Taip, pradžia buvo sunki, bet dėl to nieko nekaltinu. Kiekvienas atvykėlis susiduria su sunkumais.
Manau, kad pirmiausia reikia išmokti gerbti save. Kai tai mokėsi, gerbsi ir kitą kultūrą, religiją, tradicijas.
Gyvendamas Lietuvoje kiekvienam sutiktajam palinkiu taikos, kad netektų bėgti nuo karo, palikti savo gimtojo krašto.
– Kokie vilniečių įpročiai jus iki šiol stebina?
– Kaip kiekviena šalis, taip ir kiekvienas miestas turi savo tradicijų. Kiekviename mieste gyvenimo sparta vis kitokia.
Vilniuje gyvenimo tempas nei lėtas, nei greitas. Sakyčiau, kad jis vidutinis. Tačiau netgi kai jis toks, vilniečiai atrodo labai užsiėmę žmonės. Kartais atrodo, kad jie gal per daug sureikšmina savo darbą.
Kokių nors keistenybių Vilniuje nepastebėjau. Antraip nesakyčiau, kad man šis miestas yra geriausias.
– Ar atidarant piceriją nebaugino neramus Kalvarijų gatvės rajonas, turgaus kaimynystė?
– Per tą pusmetį niekam nesame užkliuvę. Žinojome – nebus alkoholio, nebus ir problemų.
Šią vietą pasirinkome dėl mažos patalpų nuomos kainos. Kad picerija išsilaikytų, reikėtų, kad ją kasdien aplankytų bent pusšimtis klientų. Kol kas tiek dar neateina, bet tikimės.
Siekiame lankytojus pritraukti geros kokybės maistu už nedidelę kainą, dėmesiu.
Pradėjome nuo picų, bet greitai supratome, kad vilniečiai – taupantys laiką žmonės. Jie dirba, tad dažnai nelaukia, kol iškeps pica, ir prašo kebabų.
Gimtąją šalį paliko milijonai pabėgėlių
2011 metų pavasarį prasidėjus Sirijos konfliktui, beveik 4 milijonai sirų užregistruoti kaip pabėgėliai. Dar 12 milijonų reikalinga pagalba Sirijoje.
Apie 217 tūkstančių nuo karo audrų pabėgusių sirų paprašė prieglobsčio Europoje.
Lietuvoje penkiolikai sirų suteikta apsauga ir laikini leidimai gyventi šalyje.
Dar keturi laukia Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo gyventi Lietuvoje.
