Rusija pati kelia sąmyšį savo pasienyje, tačiau apie atvirą karą nekalba. Jai svarbu, kad pasaulis jaustų, kad ji egzistuoja.
Jos pastangos stiprinti gynybos ekonominį tikslingumą yra akivaizdžios. Rusija skiria 4 procentus BVP gynybai tuo metu, kada kiti ekonomikos sektoriai stokoja gyvybiškai reikalingų lėšų.
„Nereikia pamiršti, kad jau keli dešimtmečiai, kaip Rusijos ekonomikos augimą lemia gamtinių išteklių eksportas“, – teigė straipsnio autorius.
Maitina neskaidrūs sandoriai
Daugelio apžvalgininkų nuomone, pinigai į Rusijos slaptuosius fondus, iš kurių ginkluojama armija, įplaukia iš neskaidrių sandorių.
Dar praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį ginklų ir karinės įrangos eksporto federalinės valdžios institucijos nekontroliavo, mokėjimo būdai buvo neaiškūs, panaudojant grynuosius pinigus, visokias „ofšorines“ bendroves ir abejotinos reputacijos finansines institucijas.
„Nuo tų laikų kai kurie įpročiai išliko. Gali būti, kad tokia logika vadovaujamasi ir stengiantis perginkluoti armiją“, – rašo politologas.
Semia iš biudžeto
Kaip Rusija, kuriai paskelbtos sankcijos ir kuri išgyvena finansų krizę, gali sau leisti skirti lėšas iš biudžeto armijai perginkluoti?
Atsakymą į šį klausimą galima paaiškinti dviem veiksniais: valiutos rezervais ir kolektyviniu pasirinkimu.
Per tuos metus, kai energijos išteklių kainos buvo aukštos, Rusija sukaupė dideles valiutos atsargas, kurios 2008 metais buvo vertinamos 598 mlrd. dolerių, o šiuo metu – 368 mlrd. dolerių.
Šie valiutos rezervai yra „karinis iždas“, iš kurio Rusijos valstybė „semia“ vykdydama visas savo iniciatyvas tiek šalies viduje, tiek užsienyje.
Šie rezervai gali būti papildyti slapta, gausinant kapitalą, kurį užsienyje investavo valstybinės struktūros, valstybiniai bankai arba asmenys, labai artimi valdžios institucijoms. „Viso Rusijos turto neįmanoma apskaityti“, – teigia politologas.
Antrasis veiksnys – visuomenės požiūris. Armija užima svarbią vietą rusų tautos sąmonėje nuo tų laikų, kai Petras I pradėto vykdyti visuomenės militarizavimo politiką, ir iki pat pergalės prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare.
Visais laikais, taip pat ir XX amžiuje, Rusijos valstybė buvo statoma, remiantis valstybinių struktūrų karine organizacija ir visuomenės palaikymu.
Vardai, laipsniai, apdovanojimai, valdžios vertikalė ir pavaldumo principas yra visuomenės karinės organizacijos principai. Ir šie principai vėl įžiūrimi kasdieniniame dabartinės Rusijos gyvenime. „Kolektyvinė rusų meilė armijai ir visuomeninio gyvenimo militarizavimas atsispindi precedento neturinčiose pastangose modernizuoti armiją“, – teigia autorius.
Priežastys – kaip ant delno
Šiandien karinis biudžetas du kartus didesnis, negu 2010 metais. Kuo galima pateisinti šalies perginklavimą? Priežastys, dėl kurių dedamos pastangos modernizuoti karinį aparatą, nėra paslaptis.
Nuo 2009 metų jas aiškina prezidentas, ministras pirmininkas ir gynybos ministrai. Visų pirma, Rusijos armija, kuri dalyvavo dviejuose Čečėnijos karuose ir kare su Gruzija, buvo antrarūšė armija taktikos, technologijos ir doktrinos požiūriu.
2009 metais pasirinktas karinis modelis, technologiškai tobulas, stiprus socialine ir demografine prasme, reikšmingas politine prasme, o taip pat atliekantis išorines jėgas atgrasančio veiksnio vaidmenį.
Visų šių pastangų tikslas buvo atkurti valstybės autoritetą šalies viduje ir prestižą užsienyje, vienu žodžiu – atkurti didžiąją karinę Rusijos tradiciją, prasidėjusią Petro Didžiojo XVIII amžiuje ir Stalino XX amžiuje, pažymi autorius.
Rusija deda neproporcingas karines pastangas norėdama išsaugoti tai, ką ji laiko savo gyvybiškai svarbiais interesais prie savo sienų: Ukrainoje, Baltijos jūros regione, Arktyje ir netgi Artimuosiuose Rytuose.
Karinės pastangos atspindi Rusijos mėginimą vėl atsidurti tarp pirmaujančių žaidėjų geopolitinėje scenoje ir išvengti būtinybės konfrontuoti su ES, rizikos, kad JAV gali sutrypti, o Kinija – praryti, rašo politologas.
Parengė Leonas Grybauskas
