Įmonės taip pat nesėdi, suglaudusios ausų ir sudėjusios rankų. Jos sėja žinias sakydamos, kad tiek pieno, kiek primelžiama mūsų šalies fermose, joms nė nebereikia. Kad eksportuojamų gaminių kainos smarkiai susitraukė, ir jos nebeturi ką padėti žemdirbiams ant lėkštės.
Štai tokioje pasiligojusioje aplinkoje penktadienį, gegužės 26-ąją, ir gimė įstatymas, kurio lyg gyvybės gurkšnio laukė žemdirbiai. Galbūt jie – naivuoliai, galbūt teisininkai netrukus sudirbs tą įstatymą į miltus, o kitos Europos valstybės Lietuvą įvels į teismus.
Tačiau Seimas jau nubalsavo už teisės aktą, draudžiantį rinkos dalyvių, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningus veiksmus.
– Teisininkai seniai skersai išilgai išnarstė įstatymo projektą. Jie įsitikinę, jog Lietuva netruks atsidurti Europos Teisingumo teisme vien dėl to, kad bando pagelbėti savo pieno tiekėjams, užkirsdama kelią į rinką kitiems.
Bet kaip įstatymas gali priversti gamintojus iš savų ūkių supirkti visą pieną, o tik po to sukti ratus pas kaimynus? – paklausėme kooperatyvo „Pieno puta“ valdybos pirmininkės Jūratės Dovydėnienės.
– Visa tai eskaluojama tuščiai. Nebėra tokios nuostatos įstatyme, kad perdirbėjai privalo supirkti visą lietuvišką pieną, ir tik po to atsivežti jo iš kitų šalių.
Įstatymas buvo daug kartų koreguojamas. Jis dabar tenumato, kad perdirbėjai turi supirkti visą sutartyse numatytą pieną.
Vis dėlto pieno rinkoje vis dar netrūksta mistikos. Jei jau ūkininkas ir įmonė yra sudarę sutartį, kam dar reikia įstatymo, įpareigojančio jos laikytis?
– Iš ties, kam jo reikia?
– Nes anaiptol ne visada laikomasi sutarčių, kad ir kaip jos su pieno perdirbėjais būna suderintos. Supirkimo kainas jie keičia, net ir atgaline data.
Tai nėra masinis reiškinys, bet tai vyksta. Nėra jokios garantijos, kad, turint sutartį, viskas taip ir bus, kaip joje numatyta.
Pieno sektorius – tai ne tik ūkininkai, melžiantys vieną ar dvi karves. Tai visa grandinė nuo ūkio iki pirkėjo. Ir visą ją apėmė krizė. Pieno supirkimo kainos vis dar krinta. Palyginti su praėjusiais metais, kai kuriais atvejais jos sumažėjo net 50 proc.
Šiuo metu vyksta derybos su įmonėmis dėl liepos mėnesio sutarčių, o jose ir vėl kaina numatoma mažesnė. Tam, be abejo, įtakos turi ir sezoniškumas, nes įprasta, kad vasarą, kai pieno primelžiama daugiau, kainos aptirpsta.
Bet neperdėsiu sakydama, kad ūkininkai sparčiai žingsniuoja link ūkininkavimo pabaigos. Šiandien jau niekas nebesvarsto, verta ar ne laikyti karves. Kalbama, kad to daryti visiškai nebeverta.
– Verslas visada supasi ant bangos, tai kyla, tai krinta. Ar ūkininkai nežinojo, kad, panaikinus kvotas, problemų tikrai bus?
– Bet niekas nežinojo, kad dar bus ir embargas. Niekas nesitikėjo tokios blogos situacijos. Jau daug daugiau nei pusmetis, kaip ūkininkai dirba nuostolingai. Dar blogiau, kai nesimato jokios prošvaistės.
Niekas juk nesako: „Pakentėkit. Rugpjūtį viskas baigsis“. Šiuo metu žvelgiant į priekį negirdėti jokių optimistinių prognozių. Turime – embargą, panaikintas kvotas ir dar pieno perdirbėjus bei prekybininkus, kurie taip pat dalyvauja sektoriuje, bet nenori dalintis naštos.
Ne šiaip sau Europoje yra sukurta „Pieno observatorija“, į kurią sukviesti įvairių šalių mokslininkai analizuoja situaciją, bandydami išsiaiškinti, kokią įtaką rinkai padarys panaikintos pieno kvotos (kiekvienai šaliai buvo nurodyta, kiek ji gali primelžti pieno, dabar tokio apribojimo nebėra).
Pasak mokslininkų, sudėtinga bus iki 2016-ųjų pavasario.
– Vieni be kitų – perdirbėjai be ūkininkų, kaip ir prekybininkai – be pieno produktų negali išsiversti. Bet įmonės juk gali nusipirkti žaliavinio pieno užsienyje?
– Nemanau, kad latvius ar estus aplenkė šie sunkumai. Kaimynų ūkininkų vargai – tie patys. Nieko geriau ir ten nėra. Tad jei neliks ūkininkų, jų neliks ir kaimynystėje. Ką darys perdirbimo įmonės, neturėdamos žaliavos?
Nedera skaičiuoti nei tų įmonių, nei pačių pardavėjų pelno. Krizė yra apėmusi visą sektorių, bet kažkodėl jos sunkiausia našta kraunama ant žemdirbių pečių.
Todėl įstatymu ir bandoma sureguliuoti ūkininkų ir kitų grandžių santykius. Ne nustatyti kainą, ne antkainius, bet būtent santykius. Geruoju, diskutuojant, to nepavyko padaryti.
– Bet juk tai kišimasis į rinkos dėsnius?
– Anaiptol. Nes tai nėra kišimasis į piniginius reikalus.
Tačiau labai svarbu neišdraskyti to, kas jau yra sukurta.
Spaudimas kooperatyvams yra milžiniškas. Ko gero, perdirbėjai bijo kooperatyvų konkurencijos, jei jau imasi agresyvių priemonių pirmiausia prieš juos.
Patirtis rodo, kad pirmiausia mažinamos iš kooperatyvų perkamo pieno kainos. Ir tik po to jis pigiau superkamas iš žemės ūkio bendrovių, pavienių ūkių.
Vis dėlto pieno ūkių, didesnių ar mažesnių, Lietuvoje yra apie 80 tūkst. Tai žmonės, kurie išlaikė ir save, ir savo šeimas. Kaip galima palikti juos skęsti? Juk sunkumai pasieks ir kitus.
Žemdirbiai puikiai supranta, kad nesaldu ir pieno perdirbėjams, ir prekybininkams. Tai ne koks nors jų aukso amžius. Rinka yra susitraukusi.
Tad tenorime vieno dalyko. Jei jau yra krizė, pasidalinkime jos našta visi.
– O kokia yra marža? Kiek „užsideda“ kooperatyvai, supirkdami pieną iš smulkių ūkių?
– Labai skirtinga. Tai priklauso nuo surenkamo pieno kiekio. Yra pieno supirkimo punktų, ypač Žemaitijoje, kur superkama per parą apie toną pieno. Bet yra ir ypač mažai pieno tiekiančių punktų. Kuo pieno kiekis mažesnis, tuo didesnės punkto išlaikymo sąnaudos, tuo didesnė būna ir kooperatyvo marža.
Mes dirbame Aukštaitijoje. Tai tikras kooperatyvas, nes vienija pačius pieną tiekiančius ūkininkus. Sprendimus priima valdyba, dėl superkamo pieno kainos – taip pat. Tad pirmiausia suskaičiuojame, kiek mums reikia pinigų, o tada žiūrime, ar dar reikia investicijų. Ir už pieną gautus pinigus išdaliname nariams.
Marža kooperatyvo ūkininkui gali būti nuo 0,029 iki 0,3 euro centų už kilogramą. Tai priklauso nuo ūkio dydžio, sezono bei kainos, kurią už pieną iš perdirbėjų gauna kooperatyvas.
