Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis pasakoja, kad dvi jo kaimynės, auginančios po 20 karvių, meta šį darbą. „Viena pereis prie uogų auginimo, kita – vėl kuo kitu užsiims. Aš pats pereisiu prie mėsinių galvijų. Tegul jie patys gaminasi pieną. Mes – ne vergai“, – vilties susitarti su perdirbėjais nebeturi J.Vilionis.
„Pieno sektoriuje reikalai ne gerėja, o blogėja. Jie ėmė prastėti nuo 2014 m. vasario antros pusės, o rugpjūtį paskelbtas Rusijos embargas padėtį tik paaštrino. Kainos Lietuvoje – pačios mažiausios Europoje, nors mūsų perdirbėjai nenori su tuo sutikti“, – sakė Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas.
„Tokia pieno supirkimo kaina sužlugdys ūkininkus, o atgaivinti sektorių ne taip lengva. Kai ūkininkai pasitrauks, patikėkite, atgal nebegrįš,“ – perspėjo A.Stančikas.
Tuo metu Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centro“ direktorius Egidijus Simonis skaičiuoja kitaip: „Jei įmonė per dieną nuperka tūkstantį tonų pieno ir supirkimo kainą padidina vienu centu, per metus įmonės sąnaudos padidėja 360 tūkst. eurų, o centas žemdirbių neišgelbės.“
Žemdirbiai reikalauja sutartyse numatyti ne tik įsipareigojimą supirkti tam tikrą kiekį žaliavinio pieno, bet ir fiksuoti kainas ar numatyti formules, kaip jas apskaičiuoti.
Niekaip bendros kalbos su perdirbėjais nerandantys ir pykstantys, kad į Lietuvą įvežamas latviškas ir estiškas pienas, pieno gamintojai žada imtis drastiškų priemonių. Jie kalba apie ketinimus pasienyje pienvežiams blokuoti kelius.
Anot Žemės ūkio rūmų vicepirmininko Broniaus Markausko, pieno supirkimo kainos nuo rugpjūčio mažėja nuolat.
„Pieno supirkimo kainos Lietuvoje palyginamos tik su kainomis Rumunijoje. Pastaruoju metu pieno perdirbėjai pradėjo kalbėti apie perteklinį pieną, kurio jie nenori supirkti. Tačiau Lietuvoje perdirbama 22 proc. importuojamo pieno, todėl tikriausiai neteisinga būtų kalbėti apie perteklinį pieną“, – komentavo B.Markauskas.
Pieno perdirbėjų atstovas E.Simonis teigia, kad importuojamo pieno dalis perdirbėjų statistikoje atsirado dėl to, jog tuo metu, kai rinkose pieno trūko ir jo kainos kilo, gamintojai ėmė tiekti pieną į Lenkiją. Kad pieno perdirbėjai turėtų žaliavos, imta ieškoti tiekėjų Latvijoje ir Estijoje.
Anot E.Simonio, kol dar nebuvo pieno produktų embargo į Rusiją, kol perdirbėjai galėjo pelningai eksportuoti, jie turėjo iš ko kompensuoti pieno supirkimo kainas. „Stengiamės perdirbti pieno kiekį tokį, koks jis buvo anksčiau. Parduodame ne tiek, kiek anksčiau, todėl negalime palaikyti žaliavinio pieno kainų“, – aiškino perdirbėjų atstovas.
Jis teigia, kad perdirbėjai stengiasi išlaikyti tuos pieno gamintojus, su kuriais dirbama 10–15 metų, ir tuos pieno tiekėjus iš užsienio, kurie, net ir pasikeitus kainoms, nepabėga.
