Javapjūtė baigiasi
Ūkininkai baigia kulti šių metų derlių. Šiaurinėje Lietuvoje dar plyti nenukulti avižų ar miežių laukai, tačiau į aruodus jau atgulė kone 5 mln. tonų grūdų.
Tačiau ne visi ūkininkai šiemet po laukus varinėjo kombainus. Žvilgčiodami į gana neprastas grūdų supirkimo kainas, jie ir dabar keiksnoja 2010-uosius, kai aruodai liko apytuščiai. Žiemą – šaltis, o vasarą sausra anuomet smarkiai apkarpė žemdirbių pajamas. Tais metais ūkininkai kūlė maždaug tona mažiau pasėlių iš hektaro, nei įprasta.
Yra ūkininkų, kuriems tų laikų rūpesčių viralą tenka srėbti iki šiol. Skolos už žemės ūkio techniką bei turto areštai supančiojo jų verslą. Kreditoriams ne itin rūpi, kad nenumatytos aplinkybės – įnoringos gamtos sukeltas force majeure kai kurių Lietuvos regionų žemdirbius paliko be grūdų ir be pajamų.
Užkirstos durys
D.Šmiginas per šią javapjūtę pavydžiai žiūrėjo, kaip po laukus kombainus varinėjo kiti jo krašto žemdirbiai. Orai šiemet kaip reta buvo jiems palankūs.
Pats D.Šmiginas per pastaruosius penkerius metus prarado daug žemės. Jo valdos susitraukė nuo 720 hektarų iki 29. Pernai jis dar nukūlė javus nuo 375 hektarų, bet šiemet jau nebeturėjo nei žemės, nei kuo jos apsėti. Nes pristigo apyvartinių lėšų ir sėkloms, ir augalų apsaugos priemonėms.
Anot D.Šmiugino, tai – aklavietė, kurioje jis atsidūrė ginčydamasis su žemės ūkio technikos pardavėjais - Suomijos kapitalo įmone „Konekesko Lietuva“.
„Ši įmonė žino, kad visą žemės ūkio techniką bei padargus pirkau tik iš jos ir kad tik ji viena gali atlikti jos techninę priežiūrą. Todėl užkirto visas duris. Negaliu net įžengti į technikos remontui reikalingų detalių parduotuves, o pardavėjai neišrašo sąskaitų. Ir viskas – dėl to, kad išdrįsau su ja pasiginčyti“, – sakė D.Šmiginas.
Iš viso ūkininkas iš šios bendrovės žemės ūkio technikos yra nupirkęs už 2,7 mln. litų (0,8 mln. eurų). Tačiau 2009 metais tiesdamas ranką link ES paramos jis nenujautė, kokie rūpesčiai laukia.
Gavo ne tai, ką užsakė
Pasak D.Šmigino, jo istorija, tikėtina, svarbi tiems ūkininkams, kurie aria, sėja, šienauja ar presuoja šiaudus, naudodamiesi traktoriais ar padargais, pirktais iš vienos įmonės. „Tai – rizikinga. Geriau jau bendradarbiauti su keliais tiekėjais“, – užsiminė D.Šmiginas.
Jo teigimu, ūkininkaudamas ir anksčiau iš „Konekesko“ jis pirko įvairių padargų ir technikos, kuriai anuomet išleido apie 700 tūkst. litų. Jis buvo patenkintas gaminių kokybe bei tuo, kaip buvo įvykdyti užsakymai.
Todėl ir 2009-aisiais, įgyvendindamas ūkiui modernizuoti skirtą projektą, už 1,6 mln. litų (0,46 mln. eurų) iš „Konekesko“ bendrovės jis įsigijo porą traktorių ir dar 6 pirkinius.
„Nekeičiau tiekėjo. Tačiau ES lėšomis finansuojamo projekto teko imtis sunkmečiu, kai bankai itin nenoriai skolino pinigus. Laimei, projektui įgyvendinti 1 mln. litų paskolą suteikė „Citadele“ bankas. Dar kone 200 tūkst. eurų paskolino pati „Konekesko“. Vos tik ji suvarė techniką į kiemą, nunešiau mokėjimo prašymą Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA), kad galėčiau gauti paramos lėšų“, – pasakojo D.Šmiginas.
Bet tikrindami pirkinį NMA ekspertai pamatė, kad abu traktoriai yra atgabenti ne tokie, kokie nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje. Todėl užtruko paramos administravimas – teko iš naujo tvarkyti dokumentus, ir ES parama vėlavo. O pavymui įsižiebė ir iki šiol neužgęstantis konfliktas.
Skolos istorija
Pasak D.Šmigino, benzino ant žarijų šliukštelėjo senokas pirkinys – „Class“ kombainas.
Trišalė finansinės nuomos (lizingo) sutartis tarp ūkininko, „Konekesko“ ir suomiškos finansavimo įmonės „Pohjola Finanse“ buvo pasirašyta 2007-aisiais. Kombainas kainavo 354 tūkst. litų (102 tūkst. eurų). Per trejus metus D.Šmiginas už jį atsiskaitė, ir 2010-aisiais su finansavusia įmones jis pasirašė šio kombaino perdavimo-priėmimo aktą.
Tačiau po tuo pačiu dokumentu „Konekesko“ atstovai, anot ūkininko, neskubėjo suraityti parašų.
„2010-ieji buvo nederliaus metai. Speigas iššaldė žieminius pasėlius. Vietoj jų buvau užsėjęs vasarinius, o juos ėmė ir išdžiovino sausra. Investicijos į javus sudegė.
Užsėjant tuos 720 hektarų kasmet tekdavo maždaug po 100 tūkst. eurų išleisti sėkloms, trąšoms, augalų apsaugos priemonėms. Likau skolingas jų tiekėjams. O dar tais pačiais metais, pagal sutartį, turėjau grąžinti ir skolą technikos pardavėjui“, – pasakojo D.Šmiginas.
Vos gavęs projektui ES paramą, ūkininkas, jo žodžiais tariant, akimirksniu ją išdalino kreditoriams – maždaug po pusę jos atiteko bankui ir „Konekesko“. Bet įmonei dar liko skolingas 329 tūkst. litų (apie 95 tūkst. eurų).
Norėdamas atsikratyti skolos, jis nutarė parduoti kombainą. Surado pirkėją, pasirašė su juo preliminarią sutartį, o su pačia „Konekesko“ aptarė tokį sprendimą. Tačiau viskas staiga įstrigo. Anot ūkininko, susiklostė absurdiška situacija.
„Įmonė panoro už skolą pati pasiimti kombainą, bet numušė jo vertę daugiau nei per pusę. Nesutikau. Štai tuomet vienas iš įmonės atstovų ir pagrasino, kad dėl to pasigailėsiu. Taip prasidėjo iki šiol besitęsiantis konfliktas.
Jo rezultatas – 2011-aisiais areštuotas visas mano bei už paskolą laidavusio tėvo turtas. Dar absurdiškiau, kad tas kombainas, už kurį pilnai atsiskaičiau, tebepriklauso technikos pardavėjui ir yra registruotas jo vardu.
Jei įmonė anuomet būtų laiku man perdavusi kombaino įsigijimo dokumentus, šiuo metu virš galvos nebekybotų skola, o ir žemės nebūčiau praradęs. Būčiau pardavęs kombainą ir grąžinęs skolos.
Ūkininkui, dirbančiam per 700 hektarų, tie 95 tūkst. eurų nėra dideli pinigai, bet juos reikia turėti. Jei ne 2010-ųjų sausra, nepersekiotų ir dabartinės negandos“, – pagiežą išliejo panevėžietis.
Varstė ir teismų duris
Per tuos penkerius metus būta ne vieno teismo posėdžio. Į teismus kreipėsi ir pati „Konekesko“, bandydama atgauti skolą, ir pats ūkininkas, bandydamas iš įmonės prisiteisti patirtų nuostolių kompensaciją.
Jo teigimu, skolą per antstolius „Konekesko“ jau išsieškojo, bet dar tebekybo apie 40,5 tūkst. eurų mokesčių valstybei bei nesumokėtų palūkanų.
„Jei ne teismai, nebūčiau net pamatęs tų finansinių dokumentų. Tik šiemet sužinojau, kad palūkanų sąskaitos buvo pradėtos rašyti prieš penkerius metus. Nė viena iš jų manęs nepasiekė. Kodėl įmonė jas slėpė?“, – kartėlio neslėpė D.Šmiginas.
Jo, kaip ūkininko, rankos yra surakintos. Ūkio kredito reitingai yra neigiami, tad nė viena iš solidžių įmonių – buvusių sėklų bei trąšų tiekėjų – su juo nenori turėti reikalų.
„Mano pavardė dabar yra kaip keiksmažodis įmonėse, su kuriomis bendradarbiavau. Visi partneriai nutraukė ryšius vos tik buvo areštuotas mano turtas. Turint tokį įvaizdį tęsti ūkininkavimo neįmanoma“, – sakė D.Šmiginas.
Skolos nedingsta – jas reikia grąžinti
Virginijus Apšega
„Konekesko Lietuva“ Žemės ūkio technikos departamento direktorius
„Ūkininkui geranoriškai paskolinome pinigų, kurių jam pritrūko projektui įgyvendinti. Nieko daugiau iš D.Šmigino nereikalauju, tik to, kad jis pagaliau grąžintų skolą.
Mūsų akcininkai suomiai taip pat mane spaudžia prie sienos. Kaip tai nutiko, kad klientas – geras, o neatsiskaito? Išties D.Šmiginas anuomet buvo geras mūsų klientas, bet dabar jis – skolininkas.
Jis jau penkti metai negrąžina 95 tūkst. eurų skolos, nors terminai, kurie buvo numatyti paskolos sutartyje, seniai išseko. Buvome sutarę, kad tai bus padaryta per 90 dienų.
Skolinome jam geranoriškai pinigų, kad tik žmogus galėtų užbaigti ES lėšomis finansuojamą projektą. Bet jis mus tiesiog suvedžiojo. Daugybę kartų jo prašiau, kad susitiktume, sutartume, kaip jis galėtų grąžinti skolą. Užuot tai padaręs, jis apskritai panaikino ūkį. Ir dar sulaukiame jo priekaištų, kad tai mes jam gadiname verslą. Kaip? Juk kaip tik jam padėjome.
Nepavyko susitarti, todėl ir buvo areštuotas turtas. Jei žmogus neatiduoda skolos, tenka bylinėtis. Ir tik dabar, kai teismai priteisė skolą, atsirado šiokio tokio sujudimo.
Ši istorija Lietuvoje – išskirtinė. Mums patiems tai – vienintelis atvejis. Būna, kad ūkininkas negali sumokėti už techniką metus ar kitus, bet tariamės, planuojame. Šiuo atveju to nepavyko padaryti. Iš nesėkmių visada galima rasti išeitį, tereikia geranoriškumo.“
