Pagal sąlygų palankumą migrantams Lietuva užima 34-ą vietą iš 38 valstybių, rodo tarptautinis tyrimas „Migrantų integracijos politikos indeksas“. Kaimynų latvių padėtis dar blogesnė – jie 37-i. Lietuvą savo rodikliais šiuo atveju lenkia tokios šalys kaip Rumunija ir Bulgarija.
Šis indeksas skaičiuojamas jau ne vienus metus ir tendencijos nedžiugina – Lietuva bendrame valstybių sąraše smunka į galą.
Kol kas į Lietuvą veržiasi migrantai iš Lietuvai kultūriškai gana artimų šalių – Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, o atvykstančiųjų iš Turkijos, Kinijos, Afganistano kol kas nėra daug, bet ateityje padėtis gali keistis.
Užsimerkiama prieš problemas
Etninių tyrimų instituto mokslininkas dr. Karolis Žibas teigė, kad tokios situacijos priežastys akivaizdžios: „Lietuva į šio indekso lentelės dugną krinta dėl vienos akivaizdžios priežasties – ji nesiima jokių priemonių padėčiai keisti, kai kitos šalys gerina įstatymus, kuria palankią aplinką, formuoja tam tikras nuostatas.“ Mokslininkas pridūrė, kad pagrindinė prasto reitingo priežastis – imigrantų integracinės politikos nebuvimas.
Kol kitos šalys kuria įvairias institucijas, kurios koordinuoja ir prižiūri imigracijos ir imigrantų integraciją, Lietuvoje vyksta atvirkštinis procesas – panašios institucijos uždaromos: Migracijos departamento durys užsivers 2016 metais, kiek anksčiau savo veiklą nutraukė Tautinių mažumų departamentas.
„Kita medalio pusė yra tai, kad Lietuva neturi ilgalaikės nuosaikios užsieniečių integracijos strategijos. Politikams tai nėra prioritetas, tad šioje srityje dirbančios įvairios organizacijos, gaunančios finansavimą iš ES struktūrų, gali tik vykdyti fragmentinius projektus, kuriems stinga ir tam tikro finansinio stabilumo“, – sakė K.Žibas.
Anot jo, paslaugos, kurios buvo teikiamos imigrantams ne vienus metus, dingus finansavimui, nustojamos teikti. Šiuo metu net keli integracijos centrai savo veiklą buvo priversti sustabdyti. „Nemokamų kalbos kursų, vairuotojo pažymėjimo kursų, psichologų konsultacijų, kitų socialinių konsultacijų bei verslumo skatinimo mokymo neliko. Nors nevyriausybinės organizacijos mielu noru būtų pratęsusios šią veiklą, negaudamos lėšų paslaugų nebeteikia“, – kalbėjo pašnekovas.
Mokyklos nepasirengusios priimti migrantų vaikų
Esama ne vieno rimto iššūkio, susijusio su Lietuvoje galiojančiais įstatymais ir migrantų padėtimi. „Indekso autoriai daro išvadą, kad Lietuvos mokyklos yra visiškai nepasirengusios priimti emigrantų vaikų, t. y., mūsų švietimo sistema nepasirengusi priimti kitataučių ir jų integruoti į mokyklą. Problemos taip pat susijusios su kalbos barjeru ir tarpkultūrinės komunikacijos stoka“, – sakė mokslininkas ir pridūrė, kad Lietuvoje taip pat trūksta suaugusiųjų migrantų mokymosi politikos.
„Patekti į Lietuvos darbo rinką migrantams labai sunku. Į Lietuvą su darbo sutartimis atvykstantys migrantai yra susieti su viena darboviete, jos negali pakeisti, o tai rodo didelę priklausomybę nuo darbdavio“, – apie migrantų problemas, kylančias bandant įsilieti į darbo rinką, sakė pašnekovas.
„Ekspertai įspėja, kad tokio pobūdžio politika didina migrantų išnaudojimo ir pažeidžiamumo galimybes. Dar vienas iš svarbių integracijos veiksnių – dalyvavimas šalies politiniame gyvenime. Lietuva suteikia balsavimo teisę trečiųjų šalių piliečiams. Jie gali balsuoti ir būti išrinkti į savivaldą, tačiau jiems draudžiama būti politinių partijų nariais ar jas steigti. Viena vertus, lyg bandoma liberalizuoti, bet kartu ir griežtinama“, – kalbėjo K.Žibas.
Išnaudojami migrantai nieko nedomina
Prieš keletą metų Lietuvoje garsiai nuskambėjo atvejis, kai statybų bendrovė, atsivežusi darbuotojų iš Kinijos, vėliau juos išnuomojo Vilniaus ir Kaišiadorių paukštynams. Žmonės gyveno ir dirbo labai prastomis sąlygomis.
Į klausimą, ar tokių atvejų galėtų pasitaikyti Lietuvoje ir šiandien, pašnekovas atsakė: „Lietuvoje darbo migrantų iš trečiųjų šalių gyvenimo ir darbo sąlygų stebėsenos mechanizmų nėra. Be Lietuvos darbo biržos ir Valstybinės darbo inspekcijos, kurios tikrina tik gana formalius darbo vietos aspektus, jokių kitų stebėsenos mechanizmų nėra. Tad apie šių žmonių padėtį darbo rinkoje galime tik spėti.“
K.Žibo teigimu, atlikti tyrimai atskleidė faktų, kad mūsų šalyje pasitaiko įvairių darbuotojų užsieniečių išnaudojimo formų.
Pasak mokslininko, sudėtinga tolimųjų reisų vairuotojų situacija. Tai pripažįsta ir Vežėjų sąjunga. „Darbo rinkoje esama didelio žmonių išnaudojimo, kuris gali būti laikomas net viena iš modernios vergovės formų. Tokių atvejų žinome ne vieną ir skirtingose srityse. Žinoma, sunku spręsti, ar tai gaji tendencija, ar tik vienetiniai atvejai.
Migrantai linkę susitaikyti su prastesnėmis ar itin sudėtingomis darbo sąlygomis dėl to, kad nemoka šalies kalbos, nežino savo teisių, būna priklausomi nuo vieno darbdavio. Ar ukrainiečiai vairuotojai Lietuvos logistikos sektoriuje, ar rumunai ir bulgarai Čekijos miškininkystės sektoriuje, ar lietuviai Norvegijos žemės ūkio sektoriuje – visur šio išnaudojimo esama, tik jis iš esmės skiriasi. Kokie tie skirtumai – sunku įvardyti“, – sakė pašnekovas. Pasak K.Žibo, tam tikrų įtarimų kėlė ir siuvėjų iš Šri Lankos įdarbinimas vienoje iš Visagino siuvyklų.
„Buvo liūdnų atvejų su Turkijos piliečiais, kurie gyveno Vilniaus rajone itin prastomis sąlygomis ir dirbo statybų sektoriuje. Nors šie atvejai buvo nustatyti, jie nebuvo traktuojami kaip išnaudojimas. Kai atskleidžiamas nelegalaus darbo atvejis, o įdarbintasis – trečiųjų šalių pilietis ir dar neturintis dokumentų, tokie žmonės dažniausiai pripažįstami ne aukomis, o migracijos įstatymų pažeidėjais. Tokiais atvejais jie išsiunčiami iš šalies arba jų prašoma išvykti“, – sakė pašnekovas.
Daugelyje ES šalių žiūrima pirmiau į asmens buvimo legalumą, o tik vėliau į darbo santykius. Išsiuntimas iš šalies – lengviausiais būdas nusikratyti problemos, mat tada jau būnant Kinijoje ar Malaizijoje sunku teistis su darbdaviu, juo labiau kad dažnai net nemokama šalies, kurioje buvo dirbama, kalbos.
„Daugelyje šalių į darbo emigrantą nežiūrima kaip į žmogų, jis vertinamas kaip darbo jėga – atvyksti, padarai darbą ir išvažiuoji iš šalies. Lygiai taip pat apie turkus mano ir vokiečiai, tikėdamiesi, kad šie, nudirbę darbus, išvyks. Tik vėliau suprato, kad atvyko ne darbo emigrantai, bet žmonės, pas kuriuos atvyko jų šeimos, ir taip ėmė rastis tam tikri socialiniai židiniai. Problema – tokių žmonių statusas ir visuomenės požiūris į juos“, – kalbėjo K.Žibas.
Vilkiko vairuotojui nesumokėjo 2 tūkst. eurų
Profesinės sąjungos „Solidarumas“ atstovas Vytautas Kašėta teigė, kad norą priklausyti profesinei sąjungai vis dažniau išreiškia ukrainiečiai, baltarusiai.
„Kartą į mus kreipėsi vienoje didžiausių krovinių gabenimo įmonių Lietuvoje šešis mėnesius dirbęs ukrainietis. Vyras už keturis darbo mėnesius gavo vos 340 eurų. Jam nuolat išskaičiuodavo už degalų pereikvojimą ir dėl kitų dalykų. Kai ėmėme gilintis į situaciją, išsiaiškinome, kad įmonė jam buvo skolinga mažiausiai du tūkstančius eurų“, – kalbėjo pašnekovas. 1200 eurų ukrainiečiui iš darbdavio pavyko atgauti.
Nors vairuotojui buvo siūlyta raginti darbdavį sumokėti visą priklausantį darbo užmokestį, šis nusprendė daugiau toje įmonėje nebedirbti ir grįžo namo į Ukrainą.
V.Kašėta papasakojo ir apie Baltarusijos piliečio bandymus užsidirbti: „Žmogus įsidarbino, išdirbo du mėnesius ir per tą laiką turėjo tik vieną laisvą dieną, po kurios iš karto vėl buvo išsiųstas į reisą. Toks darbuotojas neturi jokio asmeninio gyvenimo, jis tiesiog gyvena vilkiko kabinoje.“
Tik pradėjęs domėtis Lietuvos įstatymais tolimųjų reisų vairuotojas sužinojo, kad turi teisę į tam tikrą poilsio laiką ir tarp reisų neprivalo būti darbe.
Su siuvėjomis iš Šri Lankos pasikalbėti nepavyko
Pramonės įmonių profesinės sąjungos pirmininkė Jovita Pretzsch teigė, kad jai žinomas siuvėjų grupės iš Šri Lankos atvykimo ir įdarbinimo faktas: „Jos gyvena ir dirba Visagine. Tai apie 60 moterų. Buvau su jomis susitikusi, tiesa, pasikalbėti nepavyko, nes angliškai jos nekalba, o žmonių, kurie galėtų versti, tuo metu šalia nebuvo.“
Pašnekovės teigimu, siuvėjos gyvena išnuomotuose butuose, dirba ir laisvalaikį leidžia kartu.
Į klausimą, kas užtikrina, kad šioms darbuotojoms būtų sąžiningai mokamas darbo užmokestis, pašnekovė teigė, kad tai Valstybinės darbo inspekcijos pareiga. „Mano žiniomis, patikrinimai vyksta dažnai. Ta įmonė yra po didinamuoju stiklu jau vien todėl, kad joje dirba tiek daug užsieniečių“, – kalbėjo J.Pretzsch.
Anot jos, siuvimo įmonėse vyksta didelė darbuotojų kaita, o daug valandų prie siuvimo mašinos palinkusioms darbuotojoms kartais nepavyksta uždirbti minimalaus atlyginimo.
„Normos nustatomos taip, kaip norisi įmonių savininkams, tuomet net minimumo uždirbti nepavyksta. Neteisybė, kad siuvėjos nedarbščios, jos labai našiai dirba, bet kai administracijos vadovai nusprendžia, jog per dieną reikia pagaminti 200 kokio nors gaminio egzempliorių, o fiziškai įmanoma tik šimtą, tai nesąžininga.“
