„Nežinau, ar ilgai ištversiu. Sunku, o kiek sumokės? Dirbti reikia be poilsio. Laiko atsikvėpti turime tik per pietų pertrauką, – prakalbinta moteris suko akis į šalį. – Ką čia pripasakosi? Daug kas, vos dieną ištvėrę prakalba, kad nebevažiuos dirbti į sodus“.
Atrieda iš darbo biržos
Taip, obuolius skindi ties Panevėžiu esančiuose soduose „Dembavos medelyno“ soduose dauguma žmonių sutinka tik dėl to, kad jiems šį darbą pasiūlo darbo birža. Bet birža nepririša jų prie obels.
Tad vieni dingsta, ištvėrę iki pirmojo atlygio – paprastai su darbuotojais atsiskaitoma kartą per savaitę. Kiti ištveria ir dvi. O kai kurie – ir galo, kol nuskina visus obuolius.
„Rugpjūtį skyniau vasarinius obuolius. Mūsų brigadoje iš pradžių darbavosi apie 20 žmonių, o iki galo ištvėrėme šešiese“, – traukdama dūmą, kalbėjo pirmosios „bendradarbė“. Kiek ji užsidirbdavo per dieną rugpjūtį? „Po 10-13 eurų, – pratarė. – Visaip būdavo. Per savaitę užsidirbdavau apie 50 eurų, bet buvo, kad priskyniau obuolių ir už 65 eurus“.
Ši moteris sakė skynusi obuolius ir ankstesniais metais. Per mėnesį ji į piniginę įsidėdavo po 700-800 litų – atitinkamai tai būtų 200-230 eurų.
Atodūsis – vienos moters, atodūsis – kitos. Savo vargų ir rūpesčių per valandžikės pietų pertrauką jos nė neketino išguldyti. Viena jų pūstelėjo cigaretės dūmą per petį: „Dirbau ir prekyboje. Ne kasose dirbau – salėje prekes į lentynas kroviau. O paskui atsidūriau darbo biržoje.
Žinote, kokių nesąmonių ji siūlo? Statybas. Esą, plyteles galėčiau šveisti – valyti patalpas, kai iš jų išsikrausto statybininkai. Bet tai – ne mano jėgoms“.
Nedarbas įvaro ligų
„Nežinau, kiek ištversiu“, – atokiau moterų poilsiui ant žolės prisėdusio vaikinuko akyse neįmanoma nepamatyt liūdesio. Kokią patirtį jis susikrovė iki tol, kol atėjo į darbo biržą?
Akivaizdu, kad kibirą su obuoliais jam ypač sunku kelti, nes depresija – jei tik nuojauta neapgauna – jau yra išsunkusi šio jauno žmogaus jėgas.
Nedarbą ne visi ištveria vienodai. Vieni gainioja likimą emigracijoje, kiti įsileidžia savigraužos kirminą, o jis sieloje išgręžia sunkiai užgydomų ligų žaizdą. „Laikraštyje pamačiau skelbimą, kad medelynui reikia obuolių skynėjų. Be darbo negera sėdėti, Netrunka įsismelkti liūdesys, o šeimą juk reikia išlaikyti“, – 57 metų Mindaugas į ilgas šnekas nesileidžia: krauna obuolį po obuolio į kibirą.
Jo profesija – suvirintojas. „Turiu gerą kategoriją, o kas iš to? Panevėžyje tokiems kaip aš specialistams darbo nėra“, – atsiduso vyras.
Rūšiuoja, bet ne tik obuolius
Ką daro sodininkai, kad tiems, kurie stipresni, nereiktų dirbti už silpnesnius skynėjus?
Atlygis dalinamas ne už kiekvieno skynėjo priskintą obuolių kiekį, bet už bendrą brigados darbą: žmonės krauna obuolius į dėžes, talpinančias 300 kilogramų, o dienos pabaigoje suskaičiuojamas uždarbis.
Todėl sodų savininkai žmones suskirsto į brigadas taip, kad kiekvienoje jų dirbtų panašaus fizinio pajėgumo skynėjai.
Juk vieni kruopščiai skina vaisius, kiti – telefonais žaidžia, treti apskritai vos patys neparvirsta, lenkdamiesi pakelti krituolio. Tokius, ilgai nelaukę, brigadininkai apskritai „išsiunčia“ namo.
Apie savo patirtį žmonės taip pat kalba skirtingai. Stipriausių skynėjų brigadoje niurnančių ant likimo žmonių gal net nėra.
Reikia sveikatos
„Ieškodami uždarbio, ateina daug žmonių, bet jie greitai išsibarsto. Galinčių ir norinčių skinti yra mažuma. Tų žmonių, kurie gali dirbti, Lietuvoje beveik nebeliko. Jie seniai emigravo.
Tie, kurie ateina iš darbo biržos, paprastai būna užsisėdėję namie. Tokie skynėjai neturi fizinių jėgų. Obuoliams skinti reikia sveikatos. Pavyzdžiui, bendrovėje nuolat dirbantys sodininkai per tą patį laiką priskina dvigubai daugiau obuolių“, – kalbėjo „Dembavos medelyno“ vadovė Vitalija Kuliešienė.
Skynėjų sveikatą galima pamatuoti net pagal jų gyvenamą vietą. „Dembavos medelyno“ sodai – prie pat Panevėžio, todėl ir uždarbio juose ieško sunkaus fizinio darbo nedaug tematę miestiečiai.
O štai „Naradavos“ sodus Pasvalio rajone supa kaimai. Iš jų, atėjus derliaus nuėmimo metui, link sodų traukia kaimo darbų užgrūdinti žmonės.
Uždarbis skiriasi
Net ne sunki konkurencija su lenkų sodininkais, kurie mojuoja 5 proc. PVM ir palankesniu sodams klimatu verčia mūsiškius ūkininkus mažinti vaismedžiams skirtus hektarus.
Tai daryti, anot V.Kuliešienės, verčia darbininkų stygius – nebeliko rimtos darbo jėgos.
Nors sodininkų gyvenimą ir palengvino laikinojo įdarbinimo čekiai, jie iš esmės nepakeitė situacijos. Žmonės, gavę atlygį už savaitę, paprastai nė nebepasirodo darbe. O jei ir pasirodo, tai po gerokos pertraukos.
Visi sodininkai moka maždaug tą patį atlygį – 2,5 euro cento už nuskintų ir į dėžę sukrautų obuolių kilogramą. Dėžėje jų telpa 300 kilogramų, tad už ją 6 skynėjams išdalinami 7,5 eurai (pernai – 25 litai). O tokių dėžių geri skynėjai per dieną pripildo ne itin mažai, būna, kad vienas žmogus jų pripildo ir du-tris. Dar kita tiek sumokama už krituolius – nuo žemės pakeltus arba prastos išvaizdos obuolius.
„Todėl stengiamasi, kad visi būtų grupelėje vienodo stiprumo.
Juos įspėjame, kad negadintų vieni kitiems uždarbio – nesudaužytų obuolių, nes juos tuomet teks išbrokuoti, ir atlygis sumažės“, – paaiškino Vitalija.
