Šiuo metu jis, kaip ir ūkininkai kone iš visų pasaulio valstybių, vieši Vilniuje vykstančiame pasauliniame pienininkystės kongrese. Visi jo dalyviai stebi situaciją, kuri susiklostė maždaug prieš metus, kai pieno ir jo produktų kainos ėmė smigti žemyn.
Todėl , lydima lengvų atodūsių, ir po kongresą sklando žinia, kad pieno kainos jau pasiekė dugną, ir, atrodo, nuo jo atsispyrė.
Anot žemės ūkio viceministro Sauliaus Cironkos, Naujosios Zelandijos pienininkystės sektoriaus milžinės „Fonterra“ surengti trys paskutiniai aukcionai liudija, kad pieno produktų kainos pagaliau ėmė kilti.
Valgytojai atbunda?
„Rinka keičiasi ir keisis. Ir mums, pieno tiekimo grandinės dalyviams, teks dar veiksmingiau dirbti.
Nes jau dabar kalbama apie tai, kad iki 2050 metų pieno produktų poreikis padidės tris kartus, per artimiausią dešimtmetį – maždaug dukart. Ar pieno tiekėjai ir jo perdirbėjai pasirengę tiek pat paaugti?“ – svarstė J.Hillas.
Jo teigimu, pieno sektorius yra globalus. Tai, kas įvyksta Naujojoje Zelandinijoje, atgarsio sulaukia ir Lietuvos ūkiuose. Jei koks nors pieno kokybės skandalas kyla tolybėse, valstybės, į kurias jis eksportuojamas, netrunka atsukti nugaros. Ir tai perrašo ne tik gaminių, bet ir žaliavos kainas.
Chemikalų skandalo atgarsiai
Prieš dvejus metus per pasaulį nuvilnijęs pieno taršos skandalas – ne vienintelis. Anuomet, 2013-ųjų rugpjūtį Kinija ir Rusija uždraudė pieno miltelių importą iš Naujosios Zelandijos konglomerato „Fonterra Cooperative Group“, kai paaiškėjo, kad kai kurie produktai galėjo būti užkrėsti gyvybei pavojinga botulizmo bakterija.
Tik po poros metų – šiemet rugpjūtį Rusijos tarnyba „Rosselchoznadzor“ vėl leido iš Naujosios Zelandijos tiekti pieno miltus ir baltymus, nes šių produktų reikia šalies maisto perdirbimo pramonei, o patys rusai jų praktiškai negamina.
Reikia vienodų standartų
„Mes susidūrėme su rimtais iššūkiais, – sako J.Hillas. – Maisto sauga tapo labai svarbi. Vis dėlto dar nėra sukurtų vieningų kokybės standartų – vienodo požiūrio į pieno produktų saugumą“.
Anot pašnekovo, pastaruoju metu tyrimams naudojama įranga padeda piene aptikti ir pačius mažiausius įvairių cheminių medžiagų likučius – anksčiau tokių galimybių nebuvo. Nebuvo ir patikimų, patikrintų standartinių sistemų.
„Taigi susidūrėme su tam tikru iššūkiu. Tam, kad padidintume maisto sektoriaus saugumą, turime parengti vienodus visoms šalims jo patikros standartus. Jei to nebus, tai gali padaryti neigiamos įtakos pieno sektoriui – stabdyti jo augimą. Tad saugai ir mūsų organizacija – IDF – teikia pirmenybę“, – kalbėjo J.Hillas. Jis priminė, kad Naujosios Zelandijos tiekiamame piene buvo aptikta tam tikra cheminė medžiaga, kurios dedama tam, kad užkirstų kelią nitratams.
„Nustatyta, kad ši medžiaga žmogaus organizmui yra visiškai saugi. Tačiau vien dėl to, kad nėra sukurto tarptautinio saugos standarto, kilo eksporto problemų“, – sakė J.Hillas.
Požiūris keičiasi
Jo teigimu, apskritai pats laikas pašalinti mitus, kad pienas, tiksliau, jame esančios sočiosios rūgštys sukelia širdies ir kraujagyslių ligų. Itin kokybiški ir žmogui naudingi yra pieno baltymai. Tik tiek, kad anksčiau buvo naudojama netinkama metodika jų kokybei nustatyti.
„30 metų rinkome įrodymus, bet taip ir nepavyko patvirtinti mito, kad pieno riebalai kenkia širdies kraujagyslėms. Mokslininkai nepagrindė šio mito.
Ne šiaip sau net Amerikiečių „McDonald's“ restoranų tinklas atleido vadžias. Ir paskelbė, kad jau kuria produktus, kuriuos gamins iš pieno“, – sakė J.Hillas.
