Kokios alaus rūšys bus paskelbtos geriausiomis pasaulyje, paaiškės rugsėjo 24-ąją. Tačiau iš Londone vykusio konkurso Lietuvos aludarė parsivežė neįkainojamų įspūdžių ir jau suka galvą, kokias pamokas galės panaudoti savo kasdieniame darbe.
Tarptautinio konkurso organizatorių pakviesta būti viena iš teisėjų ekspertų, Dž.Armonienė drauge su kitais 36 komisijos nariais Londone akluoju būdu vertino pateiktus gėrimus trečiajame (išrinkti geriausią alų kategorijoje) ir ketvirtajame (išrinkti geriausią alų pasaulyje) konkurso etapuose.
Moteris juokėsi, kad tokiuose renginiuose reikia pamiršti tai, kas tau asmeniškai skaniau ar ne, – čia alus vertinamas pagal griežtus kriterijus, o svarbiausi jų – aromatas, skonis, išvaizda, pojūtis burnoje, pusiausvyra, kokybė ir visuma.
Vertino akluoju būdu
Grįžusi iš Londono Dž.Armonienė nestokojo įspūdžių – juk tokiame renginyje kaip ekspertė dalyvavo pirmą kartą.
Anksčiau šiame konkurse aludarė viešėdavo iš tolo – jame tarp dalyvių gamintojų jau kelerius metus galima pamatyti ir alaus daryklos „Švyturys“ produkciją.
„Konkursas, prasidedantis gegužę, vyksta keturiais etapais. Aš buvau trečiojo ir ketvirtojo teisėja ekspertė. Tai konkurso pabaiga, kai jau yra išrinkti geriausi alaus stiliai visose aštuoniose kategorijose, visų regionų – Amerikos, Europos ir Azijos – laimėtojai.
Mano kategorija – „Pale ale“, kurioje dalyvavo 17 alaus stilių laimėtojų, iš kurių turėjome išrinkti vieną. Ketvirtajame etape iš visų aštuonių kategorijų buvo renkamas geriausias alus, šiais metais dalyvavęs konkurse“, – paaiškino Dž.Armonienė.
Aludarė šypsojosi nežinanti, kodėl buvo pakviesta tapti tokio didelio konkurso eksperte. Ji svarstė, gal tai lėmė aukšti jos sukurtų „Švyturio“ alaus rūšių įvertinimai pasauliniuose konkursuose.
Kita galima priežastis – į konkursą kviečiami jau ilgai šioje srityje dirbantys aludariai. 34 metus alaus meistre dirbanti lietuvė pasakojo, kad prie jos teisėjavimo stalo visi ekspertai galėjo pasigirti įspūdinga darbo patirtimi.
„Vieni turi alaus verslą, kiti jį net paveldėję iš ankstesnių savo šeimos kartų. Visi buvo ne naujokai, žmonės, daug išmanantys apie alų ir jo stilius“, – sakė aludarė.
Teisėjai alų vertino akluoju būdu – ant padėkliuko su skaičiais visi gaudavo po stiklinę alaus, kurį turėjo įvertinti nežinodami nei gamintojo, nei šalies, iš kurios gėrimas atkeliavo. Užkoduotų stiklinių teisėjai gavo po dešimt. Visiems buvo pateikiami ir alaus stiliaus aprašymai.
Ekspertų užduotis – degustuojant alų nuspręsti, ar jis atitinka savo stiliui keliamus reikalavimus, ar tinkamai atkeliavo iki jų stalo.
Geriausio alaus nėra
Ar įmanoma iš daugybės rūšių ir gamintojų išrinkti vieną – geriausią pasaulyje? Ar toks alus iš viso egzistuoja? Juk tai, kas patinka vienam vartotojui, nebūtinai sužavės kitą?
„Kai turi tokią alaus stilių įvairovę, vertini pagal tai, kas šiandien labiausiai patiko. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad po mėnesio tas alaus vėl bus išrinktas. Juk degustuotojai – irgi žmonės, tik naudojantys tikslius vertinimo kriterijus konkrečiam alaus stiliui.
Bet juk ir tų stilių yra 17! Be to, svarbu viskas: ką valgei, ką gėrei ryte, net kaip miegojai ar kokie lauke orai. Visada sakau, kad alus – nuotaikos gėrimas.
Taigi drįsiu pasakyti, kad geriausias alus pasaulyje – kiekvieno aludario svajonė, kuri, ją pasiekus, gali subliūkšti po kelių dienų“, – pasakojo Dž.Armonienė.
Pažintų ir užsimerkusi
Jeigu tarp tų 10 stiklinių viena būtų pačios Džuljetos daryto alaus? Ar iškart net užsimerkusi aludarė pažintų „Švyturio“ gaminį?
„Aišku, kad pažinčiau! – juokėsi aludarė. – Tačiau kategorijoje jau būna išrinktas laimėtojas – pavyzdžiui, „Amber“ stiliaus laimėtojas, miežių alaus stiliaus laimėtojas. Mes savo etapuose vertinome tik kategorijų laimėtojus, todėl tai buvo skirtingas alus, kurio supainioti neįmanoma.
Todėl galiu tvirtai pasakyti – atskirti savo alų, jei jis jau pakliuvęs tarp laimėtojų, nėra sunki užduotis.
Šįkart mano degustuojamoje „Pale Ale“ kategorijoje mūsų alaus nebuvo – „Švyturio“ alus dalyvavo kitose alaus kategorijose. Manau, kad teisėjams specialiai priskiriamos tos kategorijos, kuriose nedalyvauja jų gaminamos alaus rūšys.“
Pelnė pripažinimą
Tarp teisėjų paskutiniuose dviejuose etapuose Dž.Armonienė buvo vienintelė aludarė moteris. Daugelį kolegų ji nustebino pasakiusi, kiek metų yra aludarė ir kokios patirties yra sukaupusi.
Vyrų pasaulyje jau tris dešimtmečius besisukanti aludarė atvira – šiandien daug moterų išmano apie alų, tačiau anksčiau padėtis buvo sudėtingesnė. Ji dažnai savo žiniomis ir išmanymu turėdavo įrodyti, kad aludarių pasaulyje nėra balta varna.
Kita vertus, moteris aludarė visada labiau atkreipia dėmesį, todėl jai lengviau užmegzti pažintis, bendrauti su žmonėmis, kuriems įdomu sužinoti ką nors nauja.
Dž.Armonienė juokėsi, kad pasakiusi, kokia jos profesija, ji dažnai tampa vakaro siela – klausimais ir įžvalgomis apie alų šį gėrimą mėgstanti lietuvių tauta dažniausiai noriai dalijasi.
„Neslėpsiu, pripažinimą ir konkurse Londone pajutau. Tačiau visada ir iš visų konkursų stengiuosi pasisemti kuo daugiau pamokų sau, o ne tik kitiems jų duoti.
Man didelė staigmena buvo, kad tokia plati kategorija yra degustuojama. Juk tai be galo sunku! Galima tik įsivaizduoti – tiek daug skirtingo alaus. Sunku netgi perorganizuoti savo skonio receptorius, kad po vieno galėtum imtis vertinti visai kitą alų.
Ką jau kalbėti apie diskusijas, apie vakarietišką profesionalų ir žmogaus kalba pateikiamą aludarių išsilavinimo neturinčiųjų patirtį. Tai buvo labai įdomi ir vertinga patirtis“, – pasakojo Dž.Armonienė.
Moteris po konkurso domėjosi varžybose dalyvavusių gamintojų alaus pavyzdžiais, kurių buvo daugiau nei tūkstantis. Ten ji pamatė be galo įdomių eksponatų. Vienas labiausiai įstrigusių – senovinis alaus butelis su dviem kamšteliais. Vienas jų – paprastas, kitas – senovinis, uždedamas ir antrą ar trečią kartą.
Jai įspūdį padarė ir į senovinį šampano butelį primenantį supiltas alaus, užkimštas senoviniu kamščiu, aprištas virvele ir užlydytas mėlynu vašku. Toks alus gali stovėti kelerius metus, todėl gamintojai stengiasi kuo originaliau jį pateikti.
Svajonių darbo kasdienybė
Kaskart išgirdusi, kad jos darbas – dažniausiai taip sako vyrai – yra vertinamas lyg svajonių, aludarė nusijuokia – jeigu neskaičiuotume rytinės degustacijos, per kurią ragaujamas labai mažas kiekis alaus, ji tikrai negurkšnotų mėgstamo alaus kiekvieną dieną.
„Taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriu „Švyturyje“ veikiančių „Raudonų plytų“ dirbtuvių alui, kurį leidžiame labai mažomis partijomis. Turiu daug techninio darbo – receptai, techniniai aprašymai, produkto aprašymas, jo sensorinė lentelė – ką degustuotojas turėtų rasti konkrečiame aluje.
Galėčiau vardyti nesustodama, tačiau juk tai tikrai nuobodu tuo nesidominčiam“, – juokėsi aludarė Dž.Armonienė.
Moteris sako, kad ir svajonių darbas turi savo rutiną: kasdien kruopščiai tikrinami fermentavimo talpyklose bręstančių „Švyturio“ alaus rūšių rodikliai, stebima skonio paletė, sprendžiama, ar konkreti partija jau subrendusi pilstymo procesui. O kur dar daugybė darbo vertinant gaunamas žaliavas, atrenkant geriausias jų siuntas, kuriant naujas alaus rūšis ir netgi tikrinant baruose pilstomo „Švyturio“ alaus kokybę.
