Tad kodėl negalėtų parduotuvių kasose padirbėti ukrainiečiai ar pabėgėliai iš Sirijos, net ir nemokėdami mūsų kalbos? Gal pakaktų į atlapą įsisegti kortelę su užrašu „Esu ukrainietis“ ar „Esu pabėgėlis“, ir pirkėjai taptų atlaidesni?
Daug žodžių nė nereikia
Kiek reikia sumokėti už prekes? O kur sukrautos ryžių kruopos?
Prekybininkai nė neabejoja, kad į darbą priimtas ukrainietis netruktų tiek pramokti lietuvių kalbos, kad sugebėtų pirkėjui atsakyti į šiuos klausimus. Arba galėtų į juos atsakyti rusiškai – jei tik tokia galimybė jiems būtų suteikta.
Tačiau ar įstengs išmokti lietuvių kalbos pabėgėliai? Sirai? Irakiečiai? O gal jiems nė nereikėtų jos mokytis ypač atkakliai? Juk susikalbėti net ir parduotuvės kasoje galima gestų kalba – bakstelėti pirštu į monitorių, rodantį mokestį už prekes.
Bando peršokti barjerus
„Apie tai, kaip būtų galima palengvinti užsieniečių dalią – kaip jiems, nemokantiems mūsų valstybinės kalbos, būtų galima įsidarbinti prekybos sistemoje, šnekamės su Socialinių reikalų ir darbo ministerija. Tie pašnekesiai kol kas vyksta, bet tik prie kavos puodelio. Jie nėra oficialūs. Vis dėlto ministerija kalba viltingai“, – sakė „Maxima“ atstovė Renata Saulytė.
Prekybininkams labai trūksta darbuotojų. Jų nuomone, reikia labai nedaug, kad darbo migrantai iš Ukrainos galėtų įsidarbinti prekybos tinklų parduotuvėse. Tačiau pabėgėlių kelias iki darbo vietų vis dar yra miglotas.
Pasak R.Saulytės, užsieniečius „Maxima“ mielai įdarbins, kai tik šie gaus leidimą gyventi Lietuvoje.
„Ukrainiečiams, manau, didesnių problemų dėl kalbos nekiltų. Jie, tikėtina, gerai supranta rusiškai, galbūt – ir angliškai. Mūsų žmonės juos galės išmokyti – suprantamai jiems išaiškinti darbo procesus.
Bet kaip tos darbo specifikos išmokyti pabėgėlius? Tas kalbos barjeras smarkiai susiaurina ir darbo pasiūlą.
Pirkėjams reikia aukšto aptarnavimo lygio – reikia, kad kasininkas mokėtų nors vieną užsienio kalbą, anglų arba rusų. Tad dirbti tokio darbo, kai reikia bendrauti su klientais, bent jau pradžioje, pabėgėliai negalės. Tačiau jie galės dirbti logistikos sistemoje, prekių sandėliuose. Svarbu, kad jie suprastų, kas jiems sakoma ir išmoktų to, ko būtų pamokyti“, – kalbėjo „Maxima“ atstovė.
Jos teigimu, prekybos tinklas tikrai priimtų pačių įvairiausių darbuotojų. Bet dar nėra numatyta tvarkos, kaip tai galima padaryti. „Nėra daug ir ukrainiečių, kurie jau norėtų ir galėtų dirbti Lietuvoje“, – sakė R.Saulytė.
Darbas pirmiausia – saviems
Pasak logistikos įmonės „Rhenus Svoris“ generalinio direktoriaus Arūno Bertašiaus, klausti verslininkų, ar jie į darbą priims pabėgėlius – gerokai per anksti.
„Juk ir šiuo metu norint įdarbinti, pavyzdžiui, ukrainietį, pirmiausia reikia išrūpinti jam leidimą dirbti Lietuvoje. Ši užduotis tenka darbdaviui. Tai darę kolegos patikino, kad tai – nelengva, kelis mėnesius trunkanti procedūra“, – sakė A.Bertašius.
Be to, neužtenka vien sumanymo įdarbinti žmones iš trečiųjų šalių. Pirmiausia darbą būtina pasiūlyti mūsų šalies piliečiams ir tik tuomet, jei neatsiranda norinčiųjų dirbti, galima dairytis į darbuotojų kitose valstybėse.
Taisyklės dar nesukurtos
Pabėgėliams įdarbinti A.Bertašius įžvelgia ir didelių trukdžių. Jo teigimu, kol kas nėra numatyta, kokį statusą turės tie žmonės. Ar jie iš karto gaus leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje?
„Visi čia svarstome, kalbame – pilstome iš tuščio į kiaurą. Reikia, kad atsirastų Vidas reikalų ministerijos, o gal prezidentūros pozicija – reikia numatyti tvarką, pagal kurią bus galima įdarbinti pabėgėlius. Jei ji atsiras, tai ir padarysime. Svarbu, kad tik žmonės norėtų dirbti“, – sakė „Rhenus Svoris“ vadovas.
Ar jie bėga nuo mirties?
Anot A.Bertašiaus, pabėgėliai nėra „vienalytė masė“.
„Mačiau tik pabėgėlių nuotraukas. Žvelgiant iš šalies neatrodo, kad tie žmonės bėgtų nuo mirties. Tikėtina, kad jie tiesiog srūva atsivėrusiu kanalu ten, kur anksčiau jų niekas neįleido. Tai ekonominiai migrantai, kurie siekia geresnio gyvenimo.
Nemanau, kad jie veržiasi čia tam, kad dirbtų mažiausiai mokamą darbą. Ir ar apskritai norės dirbti?
Žmonės, kurie nori tikrai dirbti, randa to darbo. Pasiūlymų – į valias. „Yra ir pas mus tokių darbų, kuriuos galėtų nudirbti lietuvių kalbos nemokantys žmonės.
Gal tarp jų bus gydytojų? Teisininkų? Ar jie turės ką nors bendro su logistika? Sunku tuo patikėti, nes pats iki šiol neturėjau jokių logistikos ryšių su Sirija ar Artimaisiais Rytais“, – kalbėjo A.Bertašius.
Kalba – ne būtinybė
Jo nuomone, darbdaviui nėra labai svarbu, kokios tautybės yra darbuotojas, kaip ir tai, ar koks ukrainietis bei siras supras lietuviškai. Svarbu, kad įmonei jis tiktų kaip specialistas ir atliktų jam patikėtą darbą.
Tad motyvuotam ir lietuvių arba bent anglų kalbą mokančiam pabėgėliui ilgai varstyti Darbo biržos durų nereikėtų.
„Nemanau, kad žmogui, norinčiam dirbti, bus sunku pramokti kalbos tiek, kad galėtų dirbti prekybos centre.
Vis dėlto pasinaudoti tokia darbo jėga Lietuvos verslui gali ir netekti. Nes pabėgėliai, gavę leidimus gyventi Europos Sąjungoje, patrauks į labiau jiems patrauklesnes šalis“, – sakė „Rhenus Svoris“ vadovas.
Pamokys lietuviškai
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) numato, kad kiekvienam į Lietuvą atvyksiančiam pabėgėliui iš pradžių bus pasiūlyti 190 valandų trukmės lietuvių kalbos kursai.
Lietuvos darbo biržos vadovo Vido Šlekaičio teigimu, papildomus tikslinius kalbos kursus, kurie būtų susiję su konkrečios profesijos mokymu, pabėgėliams ketina pasiūlyti ir LDB.
Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas ir Eritrėja.
