Į Lietuvą atvykęs brazilas Alcimiras Antonio do Carmo, Portugališkai kalbančių pasaulio žurnalistų federacijos prezidentas bei San Paulo valstijos žemės ūkio darbuotojų federacijos „Faraesp“ patarėjas, pasakojo, ką reiškia tarpininkai šiame versle.
Patys sulčių negeria
Pietaudami būtinai užsisakote ir šviežiai išspaustų apelsinų sulčių ir už jų stiklinaitę sumokate 3 eurus? Arba gurkšnojate gana pigų iš sulčių koncentrato pagamintą gėrimą? Tuomet esate vienas iš „statistinių europiečių“, kure per metus vidutiniškai išgeria 11 litrų tokio saldžiarūgščio gėralo.
Tačiau vargu ar kam nors rūpi, kur tie apelsinai buvo užauginti ir kas juos nuskynė. Juk nesukate galvos ir dėl to, kas, kur, kiek ir kaip priskynė obuolių Lietuvoje, kai siurbčiojate obuolių sultis.
Vis dėlto europiečius apelsinų sultimis girdo brazilai. Patys jų parduotuvėse niekada neperka. Nebent nusipirkę pusmaišį vaisių iš jų išsispaudžia šviežio oranžinio tiršto gėrimo.
Todėl kone visas Brazilijoje nunokęs apelsinų derlius virsta sulčių koncentratu, kurio 80 procentų eksportuojama į Europą. Esą iš 5 apelsinų sulčių stiklinių trys yra išspaustos iš braziliškų apelsinų.
Apskritai Brazilijoje užauginama net 60 proc. visų apelsinų, kuriais prekiaujama pasaulyje.
Mėnesio alga – 100 eurų
Šiuo metu apelsinai, kurių niekada nepritrūksta parduotuvių lentynose, nėra itin skanūs. Sunku net numanyti, kada jie buvo nuskinti Pietų Amerikoje, Egipte ar Pietų Afrikos šalyse. Nes ilgai juos išsaugoti sandėliuose taip, kad neprarastų prekinės išvaizdos, šiais laikais nėra sudėtinga.
Skaniųjų apelsinų sezonas parduotuvėse prasideda maždaug po Kalėdų. Tuomet jie būna daug sultingesni ir išsausėjusios skiltelių luobelės neįstringa galugerklyje.
Bet dabar Brazilijos apelsinų giraitėse verda darbas. Skynėjai, lankstytis tarp apelsinmedžių pradėję gegužę, plantacijose triūs iki sausio pabaigos.
Kad vienas skynėjas per mėnesį užsidirbtų minimalią algą, siekiančią vos 100 eurų, per dieną jis turi priskinti 2000 kg apelsinų. Tai 80 maišų, kuriuose šių vaisių telpa po 25 kilogramus.
Darbas – rūgštus, sultys – saldžios
Teigiama, kad kai šių metų rugpjūtį Brazilijos žurnalistai ir Darbo ministerija atliko tyrimą ir išsiaiškino, kokiomis baisiomis sąlygomis dirba ir gyvena žmonės, į smulkiuosius San Paulo ūkius atvykę iš Brazilijos šiaurės rytų, apyvarta netruko susitraukti maždaug 4 procentais.
Tai gana daug.
Brazilas A.A.do Carmo – Portugališkai kalbančių pasaulio žurnalistų federacijos prezidentas bei San Paulo valstijos žemės ūkio darbuotojų federacijos „Faraesp“ patarėjas.
Jis pastaruoju metu suka ratus po Europos valstybes, tad ir Baltijos šalis, ir pasakoja, kokios piktžaizdės yra nusėjusios apelsinų perdirbimo pramonę.
Anot A.A.do Carmo, visa bėda, kad žmonės, ypač – smulkiuosiuose ūkiuose, verčiami dirbti be poilsio (tam skiriama vos viena diena per mėnesį), jų gyvenimo sąlygos yra baisios. Jie neturi jokių apsaugos priemonių – nei specialių batų, nei akinių, nei aprangos.
Jie susižaloja į aštrius krūmokšnius, juos sugelia gyvatės, jie patiria sunkių traumų, kai, slystelėjus kopėčioms, nusiverčia nuo jų žemyn.
Kokiomis sąlygomis dirba skynėjai, imta domėtis ne taip ir seniai. Nes San Paulo valstijoje nėra Brazilijos darbo ministerijos atstovybės. Ir tik pastaruoju metu, kai drumzles sukėlė žinias apie vergovę plantacijose paskleidę žurnalistai, valdininkai sujudo ir suskato tikrinti ūkių.
Anot A.A.do Carmo, socialinė didžiųjų koncernų darbuotojų padėtis nėra tokia tragiška kaip mažųjų ūkių. Bet pastarųjų vien San Paule yra apie 300 ir sužiūrėti visus tikrintojams nėra paprasta. Be to, nėra ir didelio noro.
„Pavyzdžiui, San Paulo valstijoje esanti įmonė „Cutrale“ yra viena didžiausių apelsinų sulčių tiekėjų pasaulyje. 230 tūkst. darbininkų vien tik joje sudaro darbo grandinę nuo vaisių skynimo plantacijose iki sulčių spaudimo cechų.
Apskritai visą apelsinų produkciją Brazilijoje tenka dalyti į dvi dalis. Vieną dalis – tai trys dideli sulčių spaudėjai ir jiems priklausančios plantacijos, kita – smulkieji ūkiai, išsimėtę po visą valstybę“, – sakė A.A. do Carmo.
Jo teigimu, vien tik „Cutrale“ per sezoną priskina 300 tūkst. apelsinų dėžių, kuriose telpa po 25 kg vaisių.
Iš jų kasmet pagaminama per 1 mln. tonų sulčių koncentrato, kuris vėliau virsta kone 7 mln. tonų apelsinų gėrimo.
Pernai „Cutrale“ apyvarta siekė 200 mlrd. eurų. Tad ir 4 proc. per mėnesį susitraukusi apyvarta – tai jau 0,67 mlrd. eurų.
Chemikalų netaupo
Apelsinų pramonė yra apraizgiusi visą pasaulį. Sulčių gamybos ir prekybos karuselėje sukasi milijardinės pinigų sumos. Statistikos duomenimis, vienam pasaulio gyventojui per metus tenka maždaug 7,8 litro apelsinų sulčių.
Didelė gamybos apimtis ne tik daro neigiamą poveikį aplinkai, bet ir kartu paverčia įkaitais ir iš šio verslo gyvenančius smulkiuosius gamintojus bei samdomus darbuotojus.
Anot A.A.do Carmo, Brazilija ypač daug naudoja pesticidų – augalų apsaugos priemonių, kuriomis apelsinmedžių plantracijose naikina kenkėjus bei augalų ligų sukėlėjus.
Apskaičiuota, kad nuo 2007-ųjų iki šiol sunaudojamų chemikalų kiekis išaugo dvigubai.
„Nors aiškinama, kad pesticidai ir nesikaupia vaisiuose, jie neišvengiamai pražudo ir paukščius, ir vabzdžius, kurie nėra kenkėjai“, – užsiminė pašnekovas.
Apipurškia ir vaisius
Šiuolaikinės pramonės technologijos suteikia galimybę šviežius vaisius sandėliuose išlaikyti ypač ilgai. Nuėmus derlių nuskinti citrusiniai vaisiai apipurškiami tam tikrais chemikalais.
Grybelinės ir bakterinės ligos yra pagrindiniai veiksniai, padarantys didžiulių nuostolių sandėliuojant šviežius vaisius.
Siekiant juos sumažinti kai kuriose šalyse nuskinti apelsinai, greipfutai, citrinos, mandarinai apipurškiami mažai toksiškais fungicidais, prie kurių priskiriamas ir imazalilas. Visi jie leistini naudoti Europos Sąjungos teisės aktais.
Vaškas su imazalilo priedu dažniausiai naudojamas ruošiant sandėliuoti citrusinius vaisius. Leistina imazalilo koncentracija labai nedidelė, pavyzdžiui, citrusiniuose vaisiuose ji negali viršyti 5 mg/kg.
