Nepritekliaus prispausti rusai pirmiausia išsižadėjo riebalų, ir sviesto nuperka kone penktadaliu mažiau, nei prieš metus. Todėl pieno perdirbimo įmonės spaudžia žemyn savikainą, „štampuodamos“ produktų pakaitalus.
Rusijos pieno rinkos ekspertai teigia, kad 45-80 proc. šioje šalyje parduodamų pieno gaminių yra sufalsifikuoti. Tokias išvadas padarė Rusijos valstybinė veterinarijos ir fitosanitarijos apsaugos tarnyba „Rosselchoznadzor“. Ji kelis mėnesius varstė įvairių parduotuvių duris Rusijos regionuose, kol pateikė tokią statistiką.
Anot „Radio svoboda“ laidos „Ekonomičeskaja sreda“ kūrėjų, kitas rinkos prievaizdas – vartotojų teisėmis besirūpinanti „Rospotrebnadzor“ tarnyba bei Nacionalinė pieno perdirbėjų asociacija suskaičiavo, kad falsifikatų kiekis rinkoje yra gerokai mažesnis, ir sukasi apie 20-25 proc.
Pieno neužtenka
Rusijoje išliko sovietmečio ūkių struktūra. Šioje valstybėje dominuoja ne mėsos, bet pieno ūkiai.
Anot „Radio svoboda“ (svoboda.org), Rusijos Agrarinės rinkos konjunktūros instituto, visoje gyvulininkystės ūkių struktūroje pieninių veislių bandos gerokai lenkia mėsinių veislių bandas. Pavyzdžiui, pastarosios Maskvos srityje užima vos 10 proc.
Tuo tarpu Brazilijoje ir JAV – valstybėse, kurios yra didžiausios pasaulyje mėsinių galvijų augintojos bei jautienos tiekėjos, mėsiniai galvijai sudaro maždaug pusę raguočių bandų.
Tačiau net ir esant tokiai „pieningai“ agrarinei struktūrai Rusijai neužtenka savuose ūkiuose primelžiamo pieno. Todėl ir toliau didžiausią pieno produktų importo dalį sudaro sūriai ir iš grietinėlės sumuštas sviestas.
Pavyzdžiui, dar iki embargo Rusija atsigabendavo apie 30 proc. sviesto, o stambiausiu jo tiekėju buvo Naujoji Zelandija.
Zelandija nepateko ir į Rusijos sudarytą kontrasankcijų sąrašą. Todėl ir toliau iš jos į Rusiją gabenamas sviestas.
Neperka riebalų, nes taupo
Pasak nepriklausomos Rusijos pieno rinkos ekspertės Tatjanos Rybalovos, sumažėjus Rusijos gyventojų pajamoms, pirmiausia susitraukė ir sviesto suvartojimas. Jis sumenko net 18 proc.
Pasak ekspertės, paprastai taupydami žmonės pirmiausia atsisako riebalų, Tai – viena priežasčių, nulėmusių, kad parduotuvėse sviesto lentynos neištuštėjo. Kita priežastis – per embargą daugiau sviesto buvo pradėta tiekti iš Baltarusijos, ir tai padėjo atkurti resursus.
Trečia – pieno perdirbėjai Rusijoje pradėjo „skiesti“ sviestą augaliniais riebalais, ir taip užkamšė skyles lentynose.
„Per embargą sviesto importas iš Naujosios Zelandijos šiek tiek pasistiebė.
Ši valstybė buvo gera Rusijos prekybos partnerė. Bet kai 2013 metais Naujojoje Zelandijoje kilo botulizmo skandalas – kai šio užkrato buvo aptikta kūdikių maistui skirtuose pieno milteliuose, Rusija uždraudė importą iš 9 Naujosios Zelandijos pieno perdirbimo įmonių.
Jos jau seniai dirba kaip įprasta, bet iki šiol Rusijos tarnybos nesugebėjo su jomis susitarti ir atverti joms importo vartų“, – sakė T.Rybalova.
Rusija sviestą importuoja ir iš Argentinos bei Urugvajaus, tačiau ir iš jų perkamo sviesto kiekis per metus tik šiek tiek padidėjo.
„Rusijos pieno perdirbimo įmonės sugalvojo, kaip pridengti sviesto nepriteklių. Jei anksčiau lentynose būdavo importinio, supakuoto sviesto su Suomijos bei Naujosios Zelandijos prekių ženklais, tai šiuo jo nebėra nė kvapo.
Tačiau geras, 82 proc. riebumo sviestas juk atgabenamas į Rusiją.
Jis tiekiamas didžiuliais luitais tiesiai į pieno perdirbimo įmonės. Jos sumaišo jį su palmių aliejumi ir tokį „atskiestą“ riebalų mišinį gabena į parduotuves.
Toks „perdirbimas“ tapo viena svarbiausių priežasčių, kilstelėjusių pieno produktų gamybą net 7 proc.“, – paaiškino T.Rybalova.
Sūrių lentynose – tik falsifikatai
Nors rusai pamiršo tikro sviesto skonį, jiems vis dar sutraukia skrandį, vien pažvelgus į „fermentinių“ sūrių lentynas.
Anot ekspertės T.Rybalovos, jose situacija – siaubinga.
Rusijos sūrių gamintojai juk nuolat verkšlendavo, kad importuojamiems sūriams yra taikomi per maži muitai, kad riekia juos didinti ir taip atlaisvinti lentynas vietos gamintojams.
Tačiau kas atsitiko, paskelbus embargą, kuris vietos įmonėms juk buvo puiki dovanėlė?
„Rusijos pieno perdirbimo įmonėse, bent jau taip rodo oficialioji statistika, per embargą gamybą padidėjo net 27,5 proc., sūrių gamyba esą išaugo 24 proc.
Bet juk per 2013-uosius metus, dar iki embargo, sūrių gamyba ir taip buvo padidėjusi 30 proc. O tai – tie parys sūriai, kuriuose dalis gyvulinės kilmės riebalų pakeisti augaliniais.
Kodėl gi tos gamybos apimtys ėmė ir susitraukė? Paaiškinti tai labai paprasta“, – šyptelėjo T.Rybalova.
Jos teigimu, sūrių gamintojai pasirinko daug paprastesnį kelią. Jie pradėjo gaminti falsifikatus – pakaitinius sūrių produktus.
Keičia pigiu aliejumi
Taip, Rusijoje vis dar galioja techninis reglamentas, pagal kurį sūriais laikomi tokie gaminiai, kuriuose ne daugiau kaip 50 proc. pieno riebalų yra pakeista pigiu augaliniu aliejumi.
„Bet gi Rusijos sūrių gamintojai neįstengė laiku sustoti. Jie pigiu palmių aliejumi pakeičia net 90 -95 proc. riebalų. Tai net ne sūrių produktai, bet kažkokia sūrių imitacija“, – sakė T.Rybalova.
Jos teigimu, per tuos embargo metus – nuo 2014-ųjų rugpjūčio iki šiol, situacija pieno produktų lentynose smarkiai pablogėjo.
„Rinka užkimšta falsifikatais. Jie užima apie 70 proc. rinkos. Tai – sūrių gamybos Rusijoje žlugimas. Gamintojų noras išlikti yra toks didelis, kad jie nebeįstengia sustoti.
Sąžiningų gamintojų tėra kelios pavienės įmonės“, – kalbėjo ekspertė.
Vietoj kokybės – kaina
O gal lentynose dar išliko aukštos klasės – pačių brangiausių, bet tikrų pieno produktų?
„Europietiškų, aukštos kokybės produktų neįstengėme niekuo pakeisti. To padaryti nepavyko ir Baltarusijai. Analogai nuo tikrojo sūrio skiriasi kaip žemė nuo dangaus. Jei jie kuo nors ir panašūs, tai tik kaina.
Nors lentynos ir yra sausakimšos, vartotojai pavarto jose suguldytus gaminius ir išeina, nieko nepirkę. Jie neranda pakaitalo europietiškiems sūriams“, – sakė T.Rybalova.
Net ir fermeriams nepavyksta pagaminti „kažko panašaus“, ką tiekdavo Vakarų valstybių, tarp jų – ir Lietuvos gamintojai.
Parengė Audrė Srėbalienė
