Šiomis dienomis vykstančioje tarptautinėje parodoje „Baltic Fashion & Textile Vilnius“ penktadienį surengtoje apvalaus stalo diskusijoje apie aprangos ir tekstilės sektoriaus užimtumo galimybes buvo išsakyta nemažai priekaištų šiandieniniams bedarbiams ir profesinėms mokykloms.
„Galime prisiminti sovietinį filmą apie Šuriko nuotykius. „Kaip bemotyvavo tinginį, bet kol bizūno nepaėmė – darbo nebuvo“, – juokavo asociacijos vadovas.
Vilniuje veikiančios tekstilės įmonės „Tuma“ vadovas Vladimiras Ivlijevas piktinosi: „Kalbama, kad Lietuvoje didelis nedarbas. Koks nedarbas? Visur yra darbo – Vilniuje, Kaune, statybose, siuvimo pramonėje“.
Jis teigia, daugybę kartą bandęs įdarbinti iš Darbo biržos atsiųstus žmones, tačiau niekaip nesiseka jų užlaikyti.
„Mūsų įmonė laiku atsiskaito, moka neblogus pinigus, dirbame su šveicariška įranga. Padirba tokie žmonės kurį laiką, gauna pirmąjį atlyginimą ir dingsta. Ką tik turėjome tokį vieną: padirbo pusę dienos, o po pietų – jau girtas. Jis gi ir vėl eis į Darbo biržą, vėl reikalaus išmokų. Mano įsitikinimu, sveikas, darbingas žmogus negali lankytis darbo biržoje. Tokie žmonės neturi naudotis mūsų visų – Lietuvos žmonių pinigais. Nes darbo tikrai yra“, – kalbėjo V.Sergejevas.
Kauno įmonės „Gija“ vadovo Valdo Pacevičiaus nuomone, be galo sunku įlieti žmogų į darbo procesą, kai jis yra nedirbęs porą- trejetą metų.
„Darbo birža skiria subsidijas, mes tarsi ir gauname valstybės paramą, bet ji dažniausiai nueina vėjais. Naudos nei šaliai, nei Darbo biržai, nei mums“, – skundėsi Kauno įmonės vadovas.
„Jie yra mūsų šalies piliečiai, mes esame socialinė institucija – turime padėti jiems atsikelti ir pradėti dirbti“, – prieštaravo Darbo biržos atstovė Silva Atstopaitytė.
Ji informavo apie tai, kokią parama skiriama darbo vietų steigimui.
„Darbo birža darbdaviams siūlo įvairias subsidijas. Maksimali suma neturi viršyti 100 tūkst. eurų. Tiesa, tokios subsidijos skiriamos tiems regionams, kuriuose nedarbo lygis didesnis nei vidutinis. Skaičiuojama, kad kitąmet bus net 36 tokios savivaldybes“, – sakė S.Atstopaitytė.
V.Pacevičius teigė norėjęs savo vadovaujamoje įmonėje įsteigti mokymo centrą, tačiau iš profesinių mokyklų sulaukė didelio pasipriešinimo.
Manau, kad mokymas darbo vietoje būtų kur kas veiksmingesnis, nes į profesines mokyklas mažai kas stoja“, – kalbėjo „Gijos“ vadovas.
Darbo biržos vadovo pavaduotojo Alvydo Puodžiuko teigimu, tai nuolat vykstanti diskusija, tačiau tokio sprendimo – įmonėse steigti mokymo centrus – niekaip nepavyksta suderinti su Švietimo ministerija.
„Tie, kurie moko, aiškina, kad nori pakelti būsimo darbuotojo kokybę. Bet kartais tie žmonės per trejus metus praranda bet kokią motyvaciją dirbti pagal įgytą specialybę. Kitaip būtų, jei jis dirbtų ir darbo mokytųsi“, – įmonės vadovui antrino A.Puodžiukas.
V.Vikšraičio teigimu, profesinės mokyklos nenori atiduoti pinigų, kuriuos gauna iš valstybės.
„Kas gi nori atiduoti pinigus? Turime net 46 universitetus. Tai koks gali būti tų specialistų lygis“, – kalbėjo V.Vikšraitis.
Pasak apskrito stalo diskusijoje dalyvavusios siuvimo fabriko „Lelija“ savininkės Genės Zavedskienės, profesinėse mokyklose būsimieji specialistai ruošiami mokymams naudojant seną, neretai dar sovietiniais laikais pirktą įrangą.
„Įmonėse stovi šiuolaikinės, moderniausios mašinos, todėl darbininkai vietoje gali įgyti reikalingiausius įgūdžius. Tuo tarpu iš profesinės ateina mokantys tik siūlą į adatą įverti“, – apie profesinio rengimo lygį kalbėjo verslininkė.
Pasak G.Zavedcienės, į įmonę masiškai plūsta bedarbiai, kurie prašo nesudarinėti dar sutarčių, nes ne vieno už skolas ieško anstoliai.
„Bedarbis turi demokratijos teisę atsisakyti darbo ir gauti pašalpą. Tačiau kodėl mūsų siuvėjos, dirbdamos prie mašinų, turi mokėti jiems pašalpas, kodėl jos turi išlaikyti Vilniuje esančius 35 tūkst. bedarbių“, – klausė verslininkė.
