Jei didelis verslas būtų smauglys, Mažojo princo piešinyje apie uždarą smauglį jo neliktų nė ženklo. Tektų piešti atvirą. Štai čia ir prasideda netikėtumai. Didysis norėtų uždaro ir atrodyti mažas, panašesnis į mažąjį, arba ....bent į mažą raudoną plytą. Suprantama, kad atviro smauglio piešinys didžiajam nepatiktų.
Pasaulinėje alaus rinkoje, JAV ir Europoje didieji gamintojai praryja mažuosius bravorus arba steigia savus mažuosius, kaip įmanydami stengiasi atrodyti maži, išskirtiniai, unikalūs, kitokie. Ši tendencija neaplenkė ir Lietuvos. Ar pavyksta lietuviškiems didiesiems vartotojų akyse išlaikyti mažas formas? Nusitaikė į mažųjų rinką
Neseniai „Kalnapilio-Tauro“ grupė nugurgė mažą „Vilkmergės alaus“ bravorą. Naujieji šeimininkai siekia išlaikyti mažo bravoro įvaizdį. „Alų verdame kruopščiai, mažomis partijomis, pagal XVIII a. lietuviškas alaus tradicijas“, – skelbia apie save. Tačiau alaus žinovų neapgausi. „Keista ta jų rinkodara. Geriau jau sakytų tiesiai šviesiai, kas jie yra ir ką daro. Mažais kiekiais gaminamą alų bando pristatyti kaip ypatingą meistrystę. Kalba apie senas receptūras, tradicijas, nors iš tiesų nieko bendro su senove neturi.
Yra ir gerų dalykų – gamyklą atnaujino, sutvarkė, alus tapo stabilesnio skonio, kokybiškesnis. Tas tiesa. Bet kai klaidina – pikta. Nesuprantu, kam alaus ir vyšnių sulčių kokteilį vadinti kriek’u. „Vilkmergės“ kriek’as yra puikus saldokas gėrimas tiems, kurie nemėgsta aitraus, kartaus alaus, bet tikro kriek’o ir sudėtis, ir gamyba, ir skonis visai kitokie. Tikras kriek’as yra rūgštus“, – apie bravoro alų kalbėjo baro „Alaus kolonėlė“ Vilniuje savininkas Jonas Ignatonis. Jis prisiminė laikus prieš keliolika metų, kai studentai būdami juodojo „Vilkmergės“ alaus važiuodavo net į Ukmergę. Dabartinis, anot pašnekovo, jam neprilygsta.
Kodėl didiesiems verslams, kuriems tenka net 80 proc. alaus rinkos, prireikė mažųjų, tradiciškai nedideliais kiekiais gaminančių įdomaus, savito skonio alų, rinkos? Mažiesiems gamintojams tenkanti rinkos dalis kelerius metus laikosi tokia pat – apie 4,5 proc.
Savito skonio alaus mėgėjai tradiciškai pirko mažųjų bravorų alų. Asociacijos „Aludarių gildija“, vienijančios didžiuosius gamintojus – UAB „Švyturys – Utenos alus“, UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“, AB „Volfas Engelman“ ir UAB „Viking Malt“ prezidentas Saulius Galadauskas pripažino, kad pasukti mažųjų aludarių pramintu taku didžiuosius verčia vartotojai: „Dabar madinga individuali raiška. Žmonės nori ir ieško kažko naujo, ypatingo. Dideliais kiekiais verdamas universlaus skonio alus, toks, koks patinka daugumai. Bet atsiranda vartotojų, kurie nori išskirtinio skonio alaus. Didieji gamintojai nesiekia nieko išstumti iš rinkos, bet nori parduoti daugiau savo produkcijos, todėl asortimentą papildo naujais produktais, kurie atitinka vartotojų poreikius“.
Lietuvos mažųjų aludarių asociacijos pirmininkė, „Kauno alaus“ bravoro vadovė Lina Šileikienė prognozuoja, kad didiesiems įžengus į mažųjų aludarių suformuotą rinką pastarųjų verslo sąlygos ženliai pablogės: „Akivaizdi nesąžininga konkurencija, paremta vartotojų klaidinimu. Kai kuriais atvejais sakoma netiesa, arba ji nutylima. Kad ir teiginys apie alų, verdamą mažomis partijomis. Ar galima mažame bravore, mažomis partijomis, natūralios fermetantacijos būdu prigaminti tiek alaus, kad juo būtų užtvindyti visi prekybos centrai? Bet kuris, išmanantis alaus gamybos technologiją, atsakys, kad ne“.
Naudojasi vartotojų neišprusimu
Didieji aludariai asortimentą nišiniu, natūralios fermentacijos alumi plečia arba įsigydami mažus gamintojus, arba patys steigdami mažus bravorus. Menkai kontroliuojamoje ir šiuo metu besikeičiančioje Lietuvos alaus rinkoje yra didžiulės galimybės manipuliuoti terminais, vardais ir vartotojų pasitikėjimu. Alaus, skirtingai nei kitų gėrimų – vyno ar viskio, gurmanų nedaug. Aludarių teigimu, vidutiniškai 9 iš 10 alaus pirkėjų renkasi produktą ne pagal skonį, bet pagal kainą. Panašu, kad kova dėl vietos po saule alaus rinkoje nusileidžia vos ne iki kiekvieno konkretaus gomurio, o alaus terminų ir pavadinimų painiava bei rinkodaros triukai mažiau įgudusiam gėrėjui nesunkiai susuka galvą.
Sekdami pasaulio madomis, kur iškilusi „craft’inio“ alaus banga, didieji aludariai deklaruoja, kad mažais kiekiais gamina būtent tokį alų. Tai dar vienas naujas, madingas terminas, kurio interpretacija Lietuvoje, švelniai tariant, yra laisva, todėl jį prisitaikyti sau nesudėtinga. ,“Terminas užgimęs Amerikoje. Ten prie „craft’inio“ alaus priskiriami nedideli gamintojai, kurie gamina alų pagal tradicinę technologiją, neapsiriboja šviesaus ir tamsaus rūšimis, stengiasi padaryti įdomesnį, įvairių skonių alų“, – taip „craft’inį“ alų apibūdino J.Ignatonis.
Mažųjų aludarių teises JAV ginanti asociacija „Brawers Association“ apibrėžė, kas turi teisę vadintis „craft’inio“ alaus bravoru. Jis turi gaminti ne daugiau nei 3 proc. viso šalyje pagaminamo alaus; būti nepriklausomas, t.y. mažiau nei 25 proc. jo akcijų gali būti valdoma ar kontroliuojama gėrimų pramonės įmonės, kuri pati nėra „craft“ darykla; turi laikytis tradicinės gamybos technologijos, alų gaminti naudojant tradicines ar inovatyvias aludarystės sudėtines dalis ir jų fermentaciją. Skoniniai salykliniai gėrimai nelaikomi alumi. Taigi šis lakoniškas terminas apima ir senovinį amatą, ir modernias technologijas.
„Vadovaujantis šiuo apibrėžimu „craft’iniu“ alumi negalėtume vadinti nei visų rūšių „Švyturio“ įkurto mažojo bravoro „Raudonų plytų“ alaus, nei „Utenos“ „Mr.Hops“, kurie rinkai pristatomi kaip „craft’iniai“ alūs, nes bravorai nėra savarankški, 100 proc. valdomi gamyklų, kurios pačios neverda „craft’inio“ alaus. Tačiau Lietuvos rinkoje viskas galima. Gamintojai drąsiai savinasi geidžiamus vardus, nes niekas per daug nesigilina, kas iš tiesų yra smauglio viduje“, – pastebėjo mažųjų aludarių asociacijos pirmininkė. Rūšis kuria rinkodarininkai
Kuo skiriasi mažame nepriklausomame bravore išvirtas „craft’inis“ alus nuo to, kuris pagamintas po didžiojo sparnu? „Mažos daryklėlės išsikovojo savo nišą. Jos eksperimentuoja, naudoja kitokias medžiagas, išgauna naujus skonius. Malonu stebėti, kaip jie kuria ir augina savo vartotoją. Kiekvieną rudenį mano klientai laukia sezoninio alaus, kuris gaminamas tik kartą per metus. Didiesiems tai būtų per didelė prabanga, o maži sugeba“, – pastebėjo J.Ignatonis. Mažųjų bravorų alus natūraliai fermentuojamas uždaro ir atviro tipo fermentavimo talpose ir brandinamas ne mažiau kaip 21 parą.
Pasak L.Šileikienės, pati mažųjų aludarių verslo prigimtis yra tokia, kad jie gali daugiau eksperimentuoti, jie nėra pririšti prie stambių, centralizuotų pirkimų, todėl naudoja įvairiasnes žaliavas. „Labai daug mažųjų aludarių yra tikri savo verslo fanai, jie kuria, ieško, bando receptūras. Tuo tarpu niekam ne paslaptis, kad didelėse alaus daryklose naujos alaus rūšys gimsta rinkodaros skyriuose. Kas iš sumanymo lieka praėjus visą valdymo, derinimo mechanizmą ir finansininkų savikainos mažinimo filtrą, galima tik spėlioti. Apskritai rinkoje pasigendame konkurencijos ne reklamos triukais, bet buteliuko turiniu. Paradoksas: Lietuva dažnai vadinama alaus kraštu, bet vartotojų, kurie sugeba atskirti, kas yra kas, nedaug. Labai lengva suvilioti gražiomis etiketėmis ir šūkiais“, – sakė L.Šileikienė. Pirktų tik žinomus prekių ženklus
Mažųjų aludarių tarpe sklando gandai apie didžiųjų ketinimus pirkti kurį nors nedidelį bravorą, tačiau konkrečių vardų niekas neatskleidžia. Didiesiems aludariams galėtų būti įdomūs tik didesni, gerai prekės ženklą įsukę gamintojai. Didiesiems aludariams įsigijus „Vilkmergės“, „Tauro“ alaus bravorus, iš jų liko tik vardai. Rinkoje dominuojantys aludariai šiuo metu labiau linkę patys kurti mažas daryklas. „Stambios daryklos iš dalies žvalgosi mažųjų, bet norint gaminti kitokį alų, joms nebūtina pirkti jau esamo verslo, galima susikurti savo bravorą ar liniją“, – sakė S.Galadauskas.
Mažiesiems bravorams su tokiais konkuruoti kaina bus dar sunkiau. Belieka konkuruoti kokybe, skoniu ir pasikliauti vartotojų brandumu. Mažiau nei prieš pusmetį „Astravo“ alaus daryklai pradėjęs vadovauti Giedrius Adomaitis pastebėjo, kad vien geros kokybės neužtenka. Jo teigimu, mažiesiems aludariams reikia prisitaikyti prie to, kad žmonės perka prekių ženklus ir etiketes. Deja, mažieji aludariai vis dar tiki, kad sugebančių įžvelgti, kas yra smauglio viduje – daugiau nei tų, kurie mato tik skrybėles.
Visgi alaus kultūra pamažu keičiasi: „Atsiranda gurmanų, kurie sutinka už mažą buteliuką mokėti nuo 2 iki 3 eurų, nes perka ne kiekį, bet skonį, kurį supranta ir vertina“, – sakė J.Ignatonis.
