B. Gruževskis: „Lietuviškos algos neskatina dirbti“

– Kas labiausiai lemia nedarbo mažėjimą – ekonomikos augimas ar šįmet vėl 27 proc. išaugusi emigracija? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Darbo ir socialinių tyrimo instituto direktoriaus Boguslavo Gruževskio.

– Lietuvos darbo rinkai įtakos turi šie abu veiksniai. Tačiau tyrimai rodo, kad apie 65 proc. iš Lietuvos išvykstančių žmonių nebuvo bedarbiai. Jie savo noru atsisakė darbo gimtinėje ir pasirinko geresnį uždarbį užsienyje.

Dar reikia turėti galvoje, kad tarp nedirbusių emigrantų daug jaunų žmonių, kurie išvyko mokytis arba iš karto baigę mokslus pasirinko darbą užsienyje. Bedarbiai tesudaro 10-12 proc. išvykstančiųjų.

– Žmonės išvyksta ne todėl, kad Lietuvoje neranda bet kokio darbo – jų netenkina mažos algos.

Be abejo, nedarbą Lietuvoje mažina ir ekonomikos augimas. Įsidarbinti žmones skatino ne vien emigrantų apleistos ar naujai sukurtos darbo vietos, bet ir 5-6 proc. augęs vidutinis darbo užmokestis.

Vis dėlto net atsigaunanti ekonomika ir mažėjantis nedarbas nestabdo emigracijos – šįmet ji vėl išaugo. Tai rodo, kad Lietuva yra socialiai nepatraukli šalis ir pirmiausia dėl mažų algų.

Atkreipčiau dėmesį, kad 2006-2007 metais realus darbo užmokestis buvo 10-15 proc. aukštesnis, nors dabar Lietuvos bendrasis vidaus produktas skaičiuojant vienam gyventojui jau yra didesnis nei prieš krizę. Vadinasi, verslas turi finansinių resursų mokėti darbuotojams aukštesnius atlyginimus, bet to nedaro.

Darbo rinka jau siunčia signalų darbdaviams, kad reikia skirti daugiau lėšų darbo užmokesčio fondui, nes vis labiau ima jaustis kvalifikuotų darbuotojų stygius.

Lietuva iš viso labai mažai dėmesio skiria socialiai teisingam pajamų paskirstymui ir darbo užmokesčio harmonizavimui. Jei valstybė tuo mažai rūpinasi, bent darbdaviai turėtų sukrusti, nes ilgainiui liks be darbo rankų.

Estijos ekonomika pastaruoju metu auga nė kiek ne sparčiau nei Lietuvos, o vidutinis atlyginimas ten kyla vis dar greičiau, nors estai ir taip uždirba gerokai daugiau nei lietuviai.

Kita vertus, vidutinį atlyginimą kelia ir augantis aukščiausios kvalifikacijos specialistų, vadybininkų uždarbis, o paprastų darbuotojų algos neretai gali likti įšaldytos.

– Ar sparčiai kylančios informacinių technologijų specialistų algos nerodo, kad tik darbuotojų trūkumas ir gali priversti darbdavius jas didinti?

– Taip, bet negalima laukti, kol darbo rinka išseks. Nepamirškime, kad ir kitos šalys kelia paklausių specialistų atlyginimus, bet kartu sugeba didinti ir kitų darbuotojų algas.

Turbūt ateina laikas mūsų šalyje griežčiau reguliuoti darbo apmokėjimą. Verslininkai skundžiasi neliberaliais darbo santykiais, bet darbo apmokėjimas Lietuvoje – vienas liberaliausių pasaulyje. Darbdavys kiek nori, tiek ir moka darbuotojui, jo niekas nevaržo nustatant algų dydį.

Net ir darbo santykiai neliberalūs tik pagal įstatymo raidę, o realiai irgi labai liberalūs. Tai matyti patyrinėjus, kiek atleidžiamiems žmonėms išmokama išmokų – tik labai mažai daliai tiek, kiek numato įstatymas, o absoliuti dauguma darbuotojų išeina neva savo noru.

Susidaro įspūdis, kad griežta darbo teisė galioja tik sąžiningiems darbdaviams, todėl jau vien todėl būtina keisti įstatymus.

Tačiau jeigu paisysime ne vienadienio intereso, matysime, kad darbdaviai labiausiai ir nukenčia dėl neharmoningų darbo santykių – jie netenka kvalifikuotų darbuotojų, negali plėtoti verslo.

Kai žmogus jaučia, kad iš augančio įmonės pelno jam nieko nenubyra, jis netenka paskatų kelti kvalifikaciją, mažėja jo lojalumas darbdaviui.

Blogiausia, kad tokių žmonių vaikai mieliau išvažiuos dirbti į užsienį, nes nuo vaikystės girdės, kaip jo tėvai skundžiasi gyvenimu Lietuvoje.

Verslininkams reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad mažos algos slopina vartojimą, kuris dabar labiausiai skatina Lietuvos ūkio augimą.

– Mažėja ilgalaikių bedarbių. Kas verčia šiuos žmones grįžti į darbo rinką?

– Manau, pamažu pradeda daryti įtaką socialinės paramos suvaržymai ilgą laiką nedirbantiems žmonėms. Mat daugybė ilgalaikių bedarbių gali dirbti, bet nenori, nes dirbdami gyvena ne ką geriau nei iš socialinės paramos.

Tačiau nemažai bedarbių jau netinka darbo rinkai, todėl, kad yra asocialūs. Reikėtų tobulinti nedarbo apskaitą ir tokių žmonių nė neregistruoti darbo biržoje, nes jie niekada nedirbs.

Šiuos asmenis geriau registruoti vien socialinės paramos centruose ir tik tuomet, jei jie atsikrato žalingų priklausomybių, verta juos mėginti integruoti į darbo rinką.

Žinoma, šiems žmonėms reikia medikų pagalbos, socialinės integracijos programų, bet kol jie nepasikeitę, nėra prasmės juos laikyti galimais darbo ištekliais.

Mažinti ilgalaikį nedarbą padeda ir išplėstos Darbo biržos galimybės, specialybių mokymo programos.

Negana to, galima įtarti, kad dalis ilgalaikių bedarbių turėjo nelegalių pajamų ir sumažėjus šešėlinės ekonomikos ar kontrabandos mastams buvo priversti įsidarbinti.

– Atrodo, vis augs kvalifikuotų darbuotojų stygius. Darbo rinkos patrauklumui kenks menkos algos, o jų greitai padidinti nepavyks. Padėti Lietuvai gali pirmiausia investicijos, tik ne bet kokios, o kuriančios gerą uždarbį garantuojančias darbo vietas.

Kitas neigiamas veiksnys – susidarę patogios emigracijos kanalai, kai anksčiau iš Lietuvos išvykę žmonės jau gali padėti lengviau įsikurti užsienyje savo giminaičiams, draugams ir pažįstamiems. Emigracija ima atrodyti kaip normalus, įprastas pasirinkimas.

Kai dalyvaudamas mokyklose vykdomose profesinio orientavimo programose klausiu dvyliktokų, kas neketina likti Lietuvoje, net 30 proc. moksleivių pakelia rankas. Patikslinus, kada jie nori išvykti, išgirstu atsakymą, kad tuoj pat, kai tik baigs mokslus. Tai būdinga tiek lietuvių, tiek tautinių mažumų mokykloms.

Kita vertus, darbo rinkai vis stipriau atsilieps demografiniai pokyčiai. Artėja savotiška demografinė duobė – stebime, kad jau mažėja vidurines mokyklas baigiančio jaunimo, tai šįmet skaudžiai pajuto kolegijos ir universitetai, bet didžiausias nuosmukis prasideda nuo dabar maždaug 13 metų sulaukusių vaikų.

Kai ateis laikas šiai amžiaus grupei įsitraukti į darbo rinką, paaiškės, kad vis labiau stinga jaunimo, galinčio pakeisti į pensiją išeinančius žmones. Ogi dar apie 20-24 proc. jaunuolių iš karto išvyksta į užsienį.

Jokiu būdu nenoriu pranašauti artėjančios katastrofos. Padėtis nėra beviltiška. Visi svertai valstybės ir darbdavių rankose. Tik reikia pakeisti požiūrį į darbuotojus ir į darbo užmokestį žvelgti ne kaip į išlaidas, o kaip į svarbiausią investiciją. Tai lems ir Lietuvos, ir pačių verslininkų ateitį.